Kodėl, nepraėjus nė šimtmečiui, norime pamiršti savo praeitį?
Praėjusį pavasarį gavau vieną keisčiausių laiškų per savo darbo Lietuvos žmogaus teisių centre laiką. Laiškas buvo parašytas naudojantis platforma Manoteises.lt/pranesk, skirta pranešti apie patirtus ar pastebėtus neapykantos nusikaltimus. Įprastai ten gauname nukentėjusiųjų arba liudytojų pranešimus apie įvairaus pobūdžio neapykantos kalbą ir neapykantos nusikaltimus tautybės, kilmės, seksualinės orientacijos ir kitais pagrindais. Nustebau laiške pamačiusi siūlymą pervadinti kelio ženklus, žyminčius žydų žudynių vietas visoje Lietuvoje.
Laiško autorius pateikė keturis argumentus: yra nejauku matyti tokius ženklus visoje Lietuvoje; žodis „žudynės“ nėra labai gražus; norisi, kad būtų užrašoma humaniškiau; tai nesuteikia estetinio grožio aplinkai.
Įkvėpiau ir iškvėpiau. Sunku ginčytis su viena autoriaus mintimi – tikrai nejauku matyti informacinius ženklus ir žinoti, kad vienas juodžiausių ir kruviniausių Lietuvos istorijos laikotarpių palietė tiek daug Lietuvos šeimų ir likimų. Skaičiuojama, kad vien žydų žudynių vietų Lietuvoje yra per 220.
Bet kodėl turėtume ieškoti gražių žodžių apibūdinti siaubingiems įvykiams? Kodėl norime humanizuoti vieną labiausiai nehumaniškų įvykių pasaulio istorijoje? Kodėl norime pamiršti?
2018 m. CNN atliko tyrimą, kuris atskleidė, kad 20 proc. europiečių nėra girdėję apie Holokaustą. Sunku patikėti, bet 1 iš 5 tyrime dalyvavusių asmenų nežinojo apie šį žiaurų, sisteminį ir niekaip nepateisinamą žudymą, kuris iš jų gyvenamų miestų ir gatvių ištrynė ištisas šeimas ir bendruomenes.
Visgi nepatogių temų vengimas neatneš ramybės milijonų Europoje žuvusių žydų ir romų artimiesiems, neužkirs kelio ateities klaidoms ir tragedijoms. Turime galimybę mokytis iš jau padarytų klaidų, atpažinti pavojaus ženklus ir į juos reaguoti.
Todėl siūlau elgtis priešingai – kalbėkime daugiau.
Kalbėkime apie tai, kad nacių okupacijos metais Lietuvos žydų bendruomenė buvo beveik visiškai sunaikinta: nužudyta apie 195–196 tūkst. Lietuvos žydų. Paneriai tapo viena didžiausių sušaudymo vietų Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje: skaičiuojama, kad būtent ten Vokiečių saugumo policija ir SD (sutrumpinimas iš vok. Sicherheitsdienst – „saugumo tarnyba“) pavaldus Vilniaus ypatingasis būrys (sudarytas iš vietos gyventojų, kolaboravusių su nacistiniu režimu) sušaudė iki 70 000 žmonių, iš kurių apie 50 000 – Vilniaus ir jo apylinkių žydai.
Kalbėkime apie Vilniaus getą, kuriame buvo uždaryta per 50 tūkst. žydų, o pasibaigus karui gyvi liko tik apie vos keli tūkstančiai buvusių geto kalinių.
Rugsėjo 23-iąją minime 80 metų nuo siaubingos nakties, kai buvo pradėtas likviduoti Vilniaus getas. Paskutiniai geto kaliniai – darbingi vyrai ir moterys (apie 11 tūkst.) – išsiųsti į koncentracijos stovyklas, o pagyvenę asmenys, dirbti negalinčios moterys ir vaikai (apie 3,5 tūkst.) išvežti sunaikinti į koncentracijos stovyklas Lenkijoje ar šalia Vilniaus esančius Panerius.
Kalbėkime apie Icchoką Rudaševskį ir Mariją Rolnikaitę – keturiolikmečius, atsidūrusius Vilniaus gete. Marijos laukė dvi koncentracijos stovyklos. Likviduojant getą, Marija buvo išskirta su savo šeima ir niekada jos daugiau nebepamatė. Icchokas ir jo šeima buvo sušaudyti Paneriuose.
Kalbėkime apie 2023 m. iš Seimo salės besiliejančią antisemitinę retoriką, nuo kurios šiurpsta užsienio valstybių vadovai, bet kuri kol kas nesulaukė plataus mūsų visuomenės atsako ir pasmerkimo.
Kalbėkime ir apie romų genocidą – per Antrąjį pasaulinį karą buvo nužudyta trečdalis Lietuvos romų bendruomenės, o visoje Europoje – iki 500 000 asmenų. Kalbėkime apie romę Oną Grachauskienę-Bagdonavičiūtę, kurios sūnus su kitais mažamečiais buvo nuvarytas į daržinę ir sudegintas.
Kalbėkime, nes mūsų pareiga išsaugoti žiaurumą patyrusių žmonių atminimą ir užkirsti kelią ateities tragedijoms. Ir neieškoti estetinio grožio aplinkoje, kuri pritvinkusi protu nesuvokiamos tragedijos kraujo.
Monika Guliakaitė-Danisevičienė, Lietuvos žmogaus teisių centro advokacijos vadovė
