Nesibaigiantis smurto Čikagoje naratyvas yra nužymėtas staigių problemos sustiprėjimų – vieną iš jų mes kaip tik dabar ir išgyvename. Paskutinį kartą toks ginkluoto nusikalstamumo suaktyvėjimas buvo 2012-aisiais, kai netipiškai šilta žiema nutraukė dešimtmetį trukusį stabilų žmogžudysčių skaičiaus mažėjimą.
Tuo metu policija modifikavo savo taktiką ir ėmė daugiau dėmesio skirti smurtingoms gaujoms, o miesto viešajame diskurse skambėjo raginimai nelikti abejingiems ir visiems – dvasininkijai, kaimynysčių lyderiams, šeimoms ir fondams – dėti pastangas miesto gerovės vardan. Labai panašiai nuskambėjo ir prieš kelias dienas pasakyta mero Rahmo Emanuelio kalba, kurioje jis kvietė visus drauge kovoti su šių metų skerdynėmis.
Miestui stipriai artėjant prie galimo 600 žmogžudysčių skaičiaus 2016-aisiais, naudinga – net būtina – priminti sau, kad pilietinis ryžtas, palaikomas veiksmų, kartą jau smurto bangą sustabdė.
„Ši kova priklauso mums visiems“, – kalbėjo Emanuelis. Ir jis visiškai teisus. Tiesiog būtų buvę smagu daugiau išgirsti apie tą kovos dalį, kuri priklauso jam.
Tuo metu mes to dar nežinojome, tačiau 2012-ieji buvo paprastesni laikai. Šiais metais viešajam saugumui pavojų kelia ne tik sparčiai augantis žmogžudysčių aukų skaičius. Mes taip pat išgyvename pasitikėjimo Čikagos policijos departamentu, meru ir kriminalinio teisingumo sistema krizę.
Pasitikėjimo trūkumas kiša koją Emanuelio raginimui bendruomenėms bendradarbiauti su 500 naujų pareigūnų, kurie bus paskirti jų saugoti. Emanuelis ir pats pripažino, kad bendruomenių ir policijos santykiams „teko sunkių išbandymų“, o 17-mečio Laquano McDonaldo žūtis nuo policijos pareigūno rankos buvo „paskutinis lašas“.
Būtent ši byla atskleidė policijos priežiūros sistemą, patyliukais propaguojančią smurtą prieš civilius, pirmiausia užmerkiant akis prieš realybę. Labiausiai smurto kamuojamų rajonų gyventojai gerai žino, kad policijos departamentas ir skundus dėl pareigūnų tiriančios agentūros retai kada randa priežastį nubausti pareigūną. Žmonės žino, kad skundai dėl policijos smurto lieka neišgirsti.
Emanuelis pažadėjo susigrąžinti gyventojų pasitikėjimą, sutvarkant juos nuvylusias institucijas. Tačiau nuo to laiko praėjus beveik metams, jo administracija vis dar tobulina reformas, kurios iki šiol neįtraukė visų paties mero paskirtos darbo grupės pateiktų rekomendacijų.
Įdomu, ar Čikaga išmoko pamoką? Ar pasiryžimas aktyviai kovoti su ginkluotu smurtu neišgaruos iš karto po to, kai tik praeis pati didžiausioji krizė?
Piliečiai, kurie reikalavo, kad, formuojant reformas, būtų išgirstas ir jų balsas, prie proceso nebuvo prileidžiami. Emanuelis sutiko suburti bendruomeninę priežiūros tarybą, tačiau jos vaidmuo nebus apspręstas iki bus priimtos reformos. Taigi, tai viena partnerystė, kuri jau prasidėjo labai nevykusiai.
Policijos pareigūnai irgi nepatenkinti. Jiems neramu, kad žmonės, turintys galių užbaigti jų karjerą, kvestionuoja sprendimus, kuriuos pareigūnams jų itin pavojingame darbe tenka priimti per sekundės dalį. Praėjusį mėnesį „Chicago Tribune“ žurnalistams pavyko stebėti (ir įrašyti), kaip grupė jaunų vyrų erzino ir priekabiavo prie pareigūnų, tiriančių susišaudymą Vakarų Englevude. Pirmadienį kalbėdamas Čikagos miesto klube, buvęs policijos vadas Garry McCarthy labai tiesmukai išrėžė, kad policijos pareigūnų stebėjimas per padidinamąjį stiklą suteikia drąsos įstatymų pažeidėjams – nenuostabu, kad nusikalstamumas auga.
Nejau tai reiškia, kad visiems tiesiog reikia palikti policininkus ramybėje? Ne. Čikaga yra skolinga savo gyventojams ir savo policijos pareigūnams teisingą ir reikšmingą priežiūros sistemą. Miestas taip pat privalo suteikti pareigūnams pakankamai resursų, kad šie galėtų tinkamai atlikti savo darbą. Ne vienerius metus aiškinęs, kad pareigūnų yra pakankamai, jis pagaliau paskelbė, kad iki 2018-ųjų pabaigos bus priimtas beveik tūkstantis naujų pareigūnų (o tam reikės šimtų milijonų dolerių, kurių meras dar neturi).
Čikaga jau yra įrodžiusi (2002-2003 metais, o taip pat 2012-aisiais), kad kai į smurto suaktyvėjimą pažiūrima rimtai, jį pavyksta nuraminti. Tam yra panaudojamos trys jėgos: policija naudoja platų taktikų arsenalą, kad nutrauktų kovas tarp gaujų; federalinės agentūros ir prokurorai griežtai persekioja prekiautojus nelegaliais ginklais ir pakartotinių ginkluotų nusikaltimų darytojus; bendruomeninės grupės (pvz., CeaseFire) dirba su jaunimu, kad šie nepasiduotų neigiamai įtakai arba atsisakytų nusikalstamo gyvenimo.
Tačiau pagrindinė problema praeityje būdavo ta, kad po (sąlyginai) sėkmingos prieš smurtą nukreiptos kampanijos, visuotinis dėmesys nukrypdavo kitur. Ilgainiui smurtas vėl išaugdavo, ir vėl visi mobilizuodavosi kažką daryti. Įdomu, ar Čikaga išmoko pamoką? Ar pasiryžimas aktyviai kovoti su ginkluotu smurtu neišgaruos iš karto po to, kai tik praeis pati didžiausioji krizė?
