1864 metais, po sukilimo, carinė Rusija uždraudė įvežti ir platinti lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Tąkart prasidėjo keturiasdešimt metų trukęs rusinimo procesas, kol galiausiai draudimas vis dėlto buvo panaikintas. Nepaisydami draudimo ir rizikuodami savo laisve ir gyvybe, gyventojai ėmė priešintis draudimui, radosi vadinamieji knygnešiai.
Šis istorijos faktas gerai žinomas dažnam Lietuvos Respublikos piliečiui, išklaususiam istorijos kursą dar mokykloje. Vis dėlto šiandienos kontekste, regis, teks prisiminti knygnešio profesiją ir prikelti ją iš istorijos vadovėlių.
Praėjo vos savaitė, kai įsigaliojo naujieji alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimai, kurie ne tik apribojo alkoholio įsigijimo laiką, pakėlė amžiaus kartelę, tačiau ir visiškai uždraudė alkoholio reklamą. Per šį trumpą laiką socialinius tinklus užplūdo nuotraukos su išplėštais žurnalų puslapiais. Vietoje jų įklijuotas baltas A4 formato lapas, skelbiantis, jog „puslapis pašalintas siekiant užtikrinti alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies laikymąsi“. Nesvarbu, ar tai straipsnio pabaigos puslapis, vidurys ar pradžia. Jeigu bent vienoje pusėje buvo butelio nuotrauka – išplėšt ir sunaikint, kad nė vieno lietuvio akis nespėtų pamatyti.
Prasidėjo neaišku kiek laiko truksiantis bandymas išblaivinti tautą.
Keisčiausia tai, kad didžioji dalis tų žurnalų tikrai nėra orientuoti į problemiškiausią visuomenės grupę. Tą, kurios alkoholio suvartojimas didžiausias – žemesnio išsilavinimo regionų gyventojus, kurie turi mažesnes darbo ir aktyvios veiklos galimybes. Tie žmonės tikrai nesėdi ir neskaito „National Geographic“, „The Economist“ ar „Verslo klasės“, iš kurių dabar taip aktyviai draskomi puslapiai.
Tiesa, su kiekvienu išplėštu lapu nejučia prisimeni dar prieš 2016 m. Seimo rinkimus internete sklandžiusį juokelį, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos valdymas galimai bus panašus į arbūzą – iš išorės atrodys žalias, o viduje bus šiek tiek raudonas ir neatliepiantis esminių demokratijos principų. Taip pat išryškėja, kad nereikia ir imperijos priespaudos, kad spaudos draudimai galėtų įsigalioti. Užtenka savų, bandančių parodyti savo galios poziciją ir galimybę priimti sprendimus. Tačiau kaip teisingai pastebėjo politikos filosofas prof. Alvydas Jokubaitis „galima turėti valdžią, bet valdžia gali nebūti autoritetu“.
Deja, kai savi ima įvedinėti draudimus, primenančius carinę imperiją ir nukeliančius į XIX amžių, autoritetas gali būti labai greitai prarandamas. Nejučia ima mažėti reitingai, netikėtai pralaimimi rinkimai ir dar labiau mažėja visuomenės pasitikėjimas valdžios institucijomis. Ir tik vienas rodiklis išlieka nepakitęs – suvartojamo grynojo alkoholio kiekis, tenkantis vienam Lietuvos gyventojui.
Na, o visuomenei beliko prisiminti knygnešio profesiją. Nuo šiol keliaudami žinosime, ką parvežti lauktuvių draugams – tarptautinių žurnalų neišplėšytais puslapiais, kad galėtų perskaityti patikusį straipsnį. Kaip knygnešiai slėpsime šiuos nelegalius leidinius po devyniomis spynomis, kad nepamatytų alkoholio prevencijos sargai. Kad neateitų sveikatos apsaugos ministras ir neišplėštų puslapio, kurio antroje pusėje pavaizduotas prabangaus ir retam lietuviui įperkamo viskio ar putojančio vyno butelis.
Viktorija Gailiūtė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentė