Žiū, kaip įdomiai viskas klostosi.
Rusų įsikišimo į JAV prezidento rinkimus ir įtakos JAV politikai tyrimas Trumpui darosi vis nepalankesnis. Kaip ir buvo galima tikėtis, jis buvo priverstas pareikšti, kad jokie jo pokalbių su Comey įrašai neegzistuoja (tuo pačiu dar ir praturtinęs juridinę praktiką teze, kad įrašas „Twitter“ – tai ir yra oficialus prezidento atsakymas Atstovų rūmų komitetui). Vadinasi, jis melavo, grasindamas šiuos įrašus pateikti (arba meluoja dabar, sakydamas, kad jų nėra) – dar daugiau, jei jau įrašai „Twitter“ yra laikomi oficialiais pareiškimais, tai taip išeina, kad ir šis melas buvo padarytas oficialiame pareiškime.
Ko jis siekė imdamasis tokio kvailo blefo – išvis nesuprantama. Užtai dabar pagrindinis Trumpo argumentas tapo badymas pirštu į Obamą, maždaug, pats kaltas, mat, kaip paaiškėjo, jis CŽV ataskaitą apie Rusijos kišimąsi į Amerikos rinkimus gavo dar rugpjūtį, tačiau nusprendė verčiau „nekelti bangų“ ir tik truputį pagrūmojo Putinui pirštu – su savaime suprantamu ir visiems gerai žinomu rezultatu.
Tačia, kad ir koks blogas būtų buvęs Obama, kad ir kaip jis būtų pataikavęs Kremliaus neūžaugai, tai dar nėra pagrindas pačiam Trumpui elgtis lygiai taip pat. Atrodytų, jau pati elementariausia logika turėtų versti dabartinį Baltųjų rūmų vadovą laikytis griežtai antirusiškos pozicijos. O ką mes matome vietoj to? Maniakišką bandymą užkirsti kelią Senato patvirtintam įstatymo projektui dėl sankcijų Rusijai sugriežtinimo, į kurį yra įtrauktas draudimas prezidentui tas sankcijas savavališkai atšaukti!
Beje, šis įstatymo projektas sukėlė labai didelį Vokietijos ir Austrijos valdžios atstovų pasipiktinimą, mat jiems šios sankcijos trukdo vykdyti gamtinių dujų prekybą su Blogio imperija. O štai Didžioji Britanija, kaip išsiaiškino „Buzzfeed“ sugebėjo sąmoningai nuslėpti 14 Rusijos agentų šalyje įvykdytų žmogžudysčių (įskaitant pačius Britanijos piliečius), neskaitant disidento Litvinenkos, kuris buvo 15-oji auka; pastarąją bylą taip pat buvo daugybę metų siekiama „nuslopinti“, tačiau dėl didelio visuomenės daromo spaudimo ji vis dėlto priėjo iki teismo ir net iki kaltinamojo nuosprendžio. Taip augaliniais nuodais nunuodytas svarbus Magnickio bylos liudininkas Aleksandras Perepeličnas buvo paskelbtas „mirusiu natūralia mirtimi“, o nuo daugybinių durtinių dviem (!) skirtingais peiliais padarytų žaizdų žuvęs su Litvinenkos byla dirbęs radiacijos ekspertas Matthew Puncheris neva „nusižudė“. Visus šiuos pavyzdžius pateikiu tam, kad iškelčiau klausimą, kokiame pasaulyje mes gyvename ir kokia dvokiančia bala yra pavirtę dabartiniai Vakarų pasaulio lyderiai – regis, vienintelis Macronas kol kas dar teikia mums nors kažkokią viltį. Beje, rusų interneto tiekėjai skubiai puolė blokuoti oficialų vaizdo įrašą, kuriame skamba bendras Macrono ir Porošenkos pareiškimas dėl rusų agresijos prieš Ukrainą – tokio komplimento iš Blogio imperijos nebuvo sulaukę net jokie „obamos“ ar „merkeliai“.
Taigi, grįžtant prie mūsų temos. Štai Rusija toliau nuo pagundos nusprendė laikyti pagrindinę savo šalies figūrą šiame skandale ir iš Jungtinių Valstijų atšaukė savo ambasadorių Sergejų Kisliaką. Beje, Rusija neperkelia jo į pareigas Jungtinėse Tautose, kaip iš pradžių buvo planuojama, o būtent susigrąžina jį į tėvynę. Man toks jausmas (ir ne tik man), kad 66-erių Kisliakas gali neatlaikyti susitikimo su gimtinės beržais džiaugsmo. „Neišlaikė džiaugsmo begalinio ir mirė tiesiai ant mišių“ – kadaise rašė vienas garsiausių Rusijos rašytojų Aleksandras Puškinas, kurį jo tamsuoliai tėvynainiai su panieka ir pasimėgavimu dabar vadina „negru“, taip demonstruodami, kiek smarkiai jie yra pranašesni už poetą, kuris, pasirodo, galimai turi 1/8 juodaodžių kraujo (beje, naujausiame rusų sudarytame „iškiliausių visų laikų ir tautų žmonių“ sąraše jam teko antroji vieta, kurią jis pasidalino su Putinu, tik nežymiai aplenkdamas trečioje vietoje likusį Leniną, tačiau, deja, turėjęs nusileisti pirmąją vietą tvirtai užėmusiam Stalinui). Ironiška – bet ir drauge logiška – kad žmogaus, praktiškai garantuotai žinantis tikrąją buvusio Rusijos ambasadoriaus Jungtinėse Tautose Vitalijaus Čiurkino žūties priežastį, netrukus sutiks tokią pat lemtį. Ir štai tokiame fone Baltieji rūmai pateikia du labai įdomius ir dėmesio vertus pareiškimus.
Visų pirma, Trumpas pareiškia, kad reikia spręsti Šiaurės Korėjos problemą ir daryti tai kuo skubiau. Jis tai pasako susitikimo su Indijos ministru pirmininku metu. Priminsiu, kad Indija turi branduolinį ginklą ir yra antroji po Kinijos pagal gyventojų – ir armijos! – skaičių šalis pasaulyje (to paties susitikimo metu abi šalys taip pat aptarė didesnį tarpusavio karinį bendradarbiavimą). Šio pareiškimo buvo sulaukta netrukus po 22-mečio amerikiečio studento Ortto Warmbiero mirties. Jis buvo Šiaurės Korėjoje nuteistas 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo bausme už tai, kad, neva, iš viešbučio paėmė propagandinį plakatą ir mirtinai nukankintas slaptame kalėjime. Nors vaikinas mirė praėjus 6 dienoms po sugrąžinimo į tėvynę, į Ameriką jis buvo sugrąžintas jau būdamas ant mirties slenksčio – Warmbieras į komą pateko dar praėjusį balandį (Kimo režimas šį faktą ilgai slėpė). Kaip tikina jo kalintojai, tai įvyko dėl „botulizmo“, tačiau amerikiečių gydytojai nerado jokių šių bakterijų požymių jo organizme. Nors ir negalima sakyti, kad reakcija į JAV piliečio mirtį amerikiečių visuomenėje sukėlė itin didelę pasipiktinimo bangą, simpatijų pačiam žiauriausiam (bent jau iš oficialiai pripažįstamų) režimui pasaulyje tikrai nepridėjo.
Na o antra, praktiškai tuo pat metu buvo išplatintas oficialus Baltųjų rūmų spaudos sekretoriaus pranešimas (kurį jau kitą dieną patvirtino Pentagonas) apie tai, kad Assadas Sirijoje rengia naują cheminę ataką prieš savo šalies gyventojus. Tiesa, čia kyla visiškai pagrįstas klausimas, kam Assadui statyti save į šitokią nepatogią padėtį ir dar būtent dabar. Kad jis yra niekšas ir žudikas niekam nekyla jokių abejonių, tačiau po to, kai padedamas savo rusų ir iraniečių bendrų jis atkovojo dalį sukilėlių kontroliuojamų teritorijų, jo situacija nebėra katastrofiška. Dabar jo padėtį iš tiesų katastrofiška paversti galėtų būtent naujas cheminio ginklo panaudojimas prieš civilius, o tiksliau – neigiama Vakarų reakcija į tokią atak, apie ką tiesiogiai ir kalbama Baltųjų rūmų pranešime. Nors aš visuomet sakau, kad tironų protinių sugebėjimų pervertinti nereikėtų, mat dažniausiai jie yra neadekvatūs didybės manijos apimti idiotai, nepasižymintys kritiniu mąstymu (Rusijos pseudofiureris yra puikiausias to pavyzdys), vis tiek sunku patikėti, kad Assadas galėtų būti tiek bukas ar taip aklai tikėti rusų garantijomis, kurių „patikimumu“ jau turėjo progos įsitikinti per neseniai įvykusį „Tomahaukų“ vizitą Šairato bazėje. Tad greičiausiai ne man vienam tai atrodo kaip Irako karo pradžios deja vu – jei pamenate, į Iraką buvo įsiveržta apkaltinus šalį siekiu panaudoti masinio naikinimo ginklus, kurių taip niekada niekas ir nerado.
Aš dar kartą noriu pabrėžti, kad manau, jog panašaus plauko režimų nuvertimas yra reikalingas ir naudingas dalykas, ir nors man būtų priimtiniau, kad tam nebūtų naudojami išgalvoti pretekstai – realių ir taip yra daugiau nei pakankamai! – svarbiausia šiuo atveju yra rezultatas.
O tuo tarpu JAV karinis aktyvumas Sirijoje pamažu auga – sumeluoti neleis neseniai numuštas Sirijos naikintuvas. Atsakydama į tai, Rusijos Puolimo, oj, atleiskite, Gynybos ministerija pažadėjo „sekti kaip taikinius“ amerikiečių lėktuvus, o vienas raudonžvaigždis idiotas praskrido vos 5 pėdų atstumu nuo mūsų žvalgybinio lėktuvo virš Baltijos jūros. Situaciją dar labiau aštrina iš pačiama musulmonų pasaulyje kilęs konfliktas, kurio centre atsidūrė Kataras.
Kas vyks toliau? Ar iš tiesų Trumpas jam vis nepalankesnio tyrimo akivaizdoje tikisi, dar atkakliau nei Obama vengdamas tiesioginės konfrontacijos su Rusija, pagerinti savo reitingus karine ataka prieš vieną iš Rusijos protežė? Nėra nė kalbos, kad būtų kur kas geriau, jei jis išsigydytų nuo savo neracionalios putinofilijos ir pradėtų kovoti su Blogio imperija tiesiogiai (kam JAV turi daugiau nei pakankamai jėgų ir priemonių), o ne su jos prieteliais vietinės reikšmės niekšeliais – tačiau jei Trumpas iš tiesų sunaikintų Assadą su Kimu, tai irgi būtų puikus rezultatas, nepaisant to, kokie buvo jo motyvai. Tačiau lygiai taip pat negalima atmesti ir versijos, kad būtent taip Trumpas tiesiog duoda menkai paslėptas užuominas Putinui, kad G20 viršūnių susitikimo metu siekia su juo sudaryti sandorį. Apie galimus sandorio parametrus galima tik spėlioti. Tačiau nieko gero iš susitarimo su Rusija ir jos pseudofiureriu – jei toks, vis dėlto, bus sudarytas – bet kokiu atveju laukti nereikėtų.
Jurijus Nesterenka
