2022-ieji LR Seimo paskelbti Lietuvos jaunimo metais. Europos Komisija šiuos metus taip pat paskelbė Europos jaunimo metais. Šia proga pakalbinome Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) pirmininką Rimvydą Rubavičių. Jis papasakojo, kokie tikslai vienija visame pasaulyje išsibarsčiusius tautiečius ir kokių iššūkių kyla.
PLJS jau ruošiasi minėti organizacijos penkiasdešimtmetį. Pirmą karta pasaulio lietuvių jaunimo kongresas vyko 1966-aisiais JAV, į kurį, kaip pasakoja R. Rubavičius, susirinko apie 2000 atstovų iš viso pasaulio šalių. Tuo metu jaunimo aktyvinimo klausimas buvo labai opus, nes jis nebuvo linkęs pradėti ar tęsti lietuvybę palaikančių veiklų.
1972-aisiais įvyko antrasis kongresas, jau mažesnis delegatų suvažiavimas, kuriame ir nutarta steigti Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungą.
Kaip aiškina Rubavičius, pirmieji organizacijos veiklos dešimtmečiai buvo skirti Lietuvos išlaisvinimui. Būtent jaunimas rinkosi piketuoti, rengė bado streiką, aktyviai skleidė pogrindinę lietuvišką spaudą.
„Mėgstu sakyti, kad mūsų, lietuvių, yra mažai, bet mes esame visur. Kai reikia susiburti, mes susirenkame“, – įsitikinęs pašnekovas.
Šiuolaikinė PLJS taip pat rengia kongresus, kurie vyksta kas 3–4 metus ir keliasi į skirtingas šalis ir net žemynus. Pasak R. Rubavičiaus, jau aplankyti 4 žemynai, o ateinančio, XVI-ojo, kongreso kultūrinė dalis organizuojama Lenkijos ir Lietuvos pasienyje, Punske. Renginiai vyks liepos 21–26 dienomis, o registruotis į juos galima iki birželio 21 d.
„Nors esame lietuviai, gyvenantys užsienyje, kartu esame ir savo krašto žmonės. Norime parodyti savo vertybes, kaip išlaikome tą lietuvybę gyvendami ten, kur esame įsikūrę“, – aiškino jis.
Grįžtanti Lietuva
Pernai birželį išrinktas PLJS pirmininkas sakė pastebintis, kad per pastaruosius dešimtmečius lietuvių diaspora atsirado ir tose šalyse, kuriose seniau nebūdavo. Tarp jų – didelė dalis jaunimo. Rubavičius įsitikinęs, kad jaunimo organizacijos yra patrauklesnė forma įtraukti žmones į lietuviškas veiklas.
Vis dėlto jis pasakoja, kad organizacija susiduria su iššūkiu, kad lietuvių jaunimą kartais būna sudėtinga pasiekti dėl kelių priežasčių. Viena iš jų – sudėtinga informuoti apie savo egzistavimą, o daugelis potencialių narių apie sąjungą tiesiog nežino.
Pašnekovas sako suvokiantis, kad jaunų žmonių (jaunuoliu organizacijoje laikomas asmuo iki 35 metų) skirtingose šalyse yra gerokai daugiau nei prisijungusių į PLJS veiklą.
„Įsitraukimas į organizacijas reikalauja įsipareigojimo. Pilietiškumo jausmą turi daugelis, bet tie ilgalaikiai renginiai, tas pats formatas – žmonės nelinkę ilgam įsipareigoti organizacijoms. Čia gal mūsų gyvenimo būdo pasikeitimas. Bet tą aiškiai suprantame“, – sako jis ir priduria, kad supranta, jog jaunimas yra įvairus, keičiasi pomėgiai ir interesai, todėl imamasi įvairių iniciatyvų, kad pritrauktų naujų narių.
Rubavičius tikina taip pat pastebėjęs, kad į PLJS veiklą dažniausiai stipriau įsitraukia ką tik į užsienį atsikraustęs jaunimas, o vėliau iniciatyvumas ima mažėti. Tačiau tuos, kurie pasilieka, pašnekovas vadina grįžtančios Lietuvos dalimi.
„Grįžtanti Lietuva – tie diasporos atstovai, kurie yra išvažiavę, bet vėliau grįžta į Lietuvą gyventi, arba tie, kurie vis dar gyvena užsienyje, bet neformaliai dirba Lietuvoje. Žmogus grįžta kurti Lietuvos gerovę, pridėtinę vertę“, – aiškina pirmininkas.
Toli, bet kartu
Kaip pasakoja Rubavičius, sąjungos narius vienija tiek bendros veiklos, tiek ir iniciatyvos atskirose šalyse. Pavyzdžiui, Edinburge, kur gyvena jis pats, organizuojami „Auksinio proto“ žaidimai, kurie vyksta ir Lietuvos miestuose. Kaip juokauja jis, Edinburgas tuo metu tampa tarsi dar vienu Lietuvos miestu, tik ne Lietuvoje.
Tarp įvairių vykusių renginių pašnekovas kaip labai įsiminusį prisimena praėjusį kongresą, kuris, dėl COVID-19 pandemijos, turėjo vykti virtualiai.
„Tai buvo sudėtingas renginys, du savaitgaliai po penkias valandas kiekvieną dieną. Visi susijungė. Labiausiai įspūdį paliko, kad pavyko ne tik formali dalis, bet buvo ir kultūrinis elementas. Visi užsiregistravę gavo „delegato paketą“ – marškutes ir pan., ir rankdarbių dėžutę. Tai buvo šiaudinių sodų darymo rinkinys. Smagu, kai visi susijungę per zoomą darėme kartu sodus su etnokultūros eksperte, kuri mums rodė, kaip tuos šiaudus rišti“, – pasakoja pirmininkas.
Pasak jo, šis momentas jam įstrigo kaip simbolis to, kad nors ir kitame pasaulio krašte esantys žmonės galėjo būti kartu. „Sodų rišimas buvo tarsi gabalėlis Lietuvos, pasiekęs jaunimą bet kur pasaulyje“, – sakė jis.
