Lietuvos teatro ir kino pasaulis išgyvena netektį – lapkričio 6-ąją mirė Arūnas Storpirštis. Teatro ir kino aktorius dar visai neseniai, rugsėjo 2 dieną, paminėjo savo 68-ąjį gimtadienį. Menininko gedi ir jo kūrybos gerbėjai, ir kolegos.
„Nors kartu neteko vaidinti, dažnai susitikdavome užkulisiuose, spektaklių metu. Pasisveikindavome, aptardavome vienas kito gyvenimus – jis nuostabus žmogus“, – neslėpdama liūdesio Arūną prisiminė teatro ir kino aktorė Gražina Balandytė. Legendinė aktorė Arūną Storpirštį prisimena kaip neapsakomai stiprią, tačiau šiltą asmenybę.
„Labai žaviuosi juo. Arūnas buvo nuostabus aktorius, nuo kurio sklisdavo didelė šiluma. Atsimenu susitinkame, apsikabiname, padėkojame vienas kitam už viską. Tokį jį pažinojau“, – kalbėjo aktorė.
Nepaprastą Arūno talentą Gražina sako pastebėjusi dar jaunystėje, tačiau, kaip pati sako, žavėjo ne tik jo teatrališkumas, bet ir išvaizda: „Jis buvo labai įspūdingas vyras, modernus. Visos moterys į jį atsisukdavo, buvo labai simpatiškas. Kad ir kaip neapsakomai sunku būtų pasakyti „buvo“...“
„Stringa žodžiai burnoje“, – paprašytas prisiminti Arūną Storpirštį prisipažino teatro ir kino aktorius Gediminas Girdvainis. Jiedu skaičiuoja ne vienus pažinties metus – aktorių pažino dar pačioje jo karjeros pradžioje, jam atėjus dirbti į Jaunimo teatrą.
„Teatre dirbau jau dešimt metų ir vieną dieną pas mus atėjo būrys jaunimo. Tarp jų buvo ir Arūnas. Į teatrą atėjo ne tik jaunystė, bet su spektakliais ir kažkoks naujas vėjas įsiveržė“, – pirmąją pažintį prisimena G.Girdvainis.
Gediminas Arūną prisimena kaip itin talentingą aktorių: „Scenoje ir gyvenime jis buvo labai paprastas. Daug jaunų ir talentingų aktorių būna pasikėlę, to niekada nebuvo su Arūnu. Jis turėjo labai gerą humoro jausmą.“
Jis pasakoja, kad su Arūnu iš karto rado bendrą kalbą – abu aktoriai labai mėgo sportą. Per pažįstamus radę sporto salę Vilniuje, jie du tris kartus per savaitę intensyviai sportuodavo: „Iki nukritimo žaisdavome krepšinį, futbolą. Tai buvo tokia atgaiva po visų darbų, mes taip gerai vienas kitą suprasdavome. Jis buvo vienintelis iš kurso, kuris buvo taip užsidegęs sportu.“
Pasirodo, jų draugystė plėtojosi ne tik teatre ar sporto salėje, bet ir... prekybos centre. „Susitikdavome lauke, prie „Maximos“ bazės Karoliniškėse. Pasirodo, ir jis, ir aš pirkdavome vaistus iš tos pačios vaistinės. Aš užeinu į vaistinę ir vaistininkė man sako: ponas Gediminai, ką tik išėjo Arūnas Storpirštis“, – prisiminęs juokėsi Gediminas.
Likimas G.Girdvainį suvedė ir su Arūno tėvu – jis dar prieš Gediminui pasukant teatro scenos link, Vilniaus prekybos mokykloje dėstė matematiką, vėliau, išėjęs į pensiją, A.Storpirščio tėvas dirbo budėtoju tame pačiame teatre.
Režisierius, aktorius Adolfas Večerskis šviesaus atminimo A.Storpirštį pažinojo jau daugiau nei 40 metų. Susipažinę Algimanto Puipos filmo „Kelio ženklai“ filmavimo aikštelėje jie laikui bėgant tapo ne tik artimais kolegomis, bet ir gerais bičiuliais.
„Su juo visus pirmus A.Puipos filmus suvaidinau. Tai jo filmai su Aru mus atvedė į kiną. Labai gaila, žinia tikrai netikėta. Ir nors pastaruosius porą metų mažiau bendravome, rečiau susitikdavom, buvome geri partneriai“, – kalbėjo A.Večerskis.
Drauge prieš kelerius metus jie buvo nominuoti ir „Sidabrinėms gervėms“. Jis A.Storpirštį sako atsimenantis kaip gerą aktorių, mėgstantį improvizuoti, turintį gerą humoro jausmą. „Mudu vienmečiai. Jo išėjimas – didelis praradimas. Nors apskritai, kai kas nors išeina, toje vietoje atsiranda skylė – labai gaila, kad taip nutiko per anksti“, – sakė jis.
A.Večerskis sako puikiai pažįstantis ir visą velionio šeimą – tiek tėvus, brolį. „Visuomet gražiai ir su pagarba žiūriu į juos“, – kalbėjo pašnekovas.
Gražių žodžių A.Storpirščiui negaili ir aktorė Vaiva Mainelytė. Jai su juo drauge teko filmuotis pagal Agathą Christie režisieriaus Broniaus Morkevičiaus 1986 metais pastatytame televizijos filme „Pelėkautai“. „Ten Arūnas Storpirštis vaidino mano vyrą ir mes labai gražiai dirbome kartu. Jis labai atidus, jautrus partneris. Todėl man visuomet atmintyje išliko kaip artimas žmogus“, – sakė V.Mainelytė.
Nors vėliau jiems tarpusavyje daug bendrauti neteko. „Likimas, matyt, aplankė – aš viename teatre buvau, jis – kitame. Tačiau kai pamatydavau Arūną kituose filmuose, visuomet matydavau, kad jis surasdavo savo personažą, gerai atspindėdavo jo charakterį. Tai tikrai geras, šaunus aktorius ir puikus žmogus. Jis – lietuviškasis Belmondo“, – kalbėjo aktorė.
Kartu su A.Storpirščiu televiziniame filme „Karaliaus karūna“ filmavęsis ir du plėšikus įkūnijęs aktorius Arūnas Sakalauskas, A.Storpirštį prisimena dėl savito humoro jausmo. „Jis buvo puikus žmogus, turėjo savotišką humoro jausmą, panašų į tą, kurį turėjo Vytautas Šapranauskas“, – pasakojo A.Sakalauskas.
Paskutinį kartą A.Sakalauskas su A.Storpirščiu matėsi filmo premjeroje. „Jis visada šalia būdavo, metus nesimatydavome ir paskui vėl kur nors susitikdavome. Mes nebuvome draugai, kaip ir su Šapranausku, bet bendraudavome. Kalbėdavome rimtomis temomis, nebijojome vienas kito“, – prisiminė A.Sakalauskas.
Nuoširdumo A.Storpirščiui netrūko ir scenoje. Pasak Sakalausko, Arūnas scenoje buvo itin atviras. „Ji buvo puikus aktorius, labai organiškas. Yra aktorių, kurie slepia savo gyvenimą, jis buvo tas, kuris to nedarė – neslėpė savo gyvenimo pusės aktorystėje, buvo atviras“, – prisiminė Arūnas Sakalauskas.
Daugiau nei dvidešimt metų Arūną pažinojęs prodiuserių kompanijos „Videometra“ savininkas Rolandas Skaisgirys neteko ne tik kolegos, bet ir artimo draugo. „Tai yra labai liūdna žinia. Kaip tik sėdime su kolegomis ir visi dalijamės prisiminimais. Ir supratome, kad tarp jų negalime rasti nė vieno blogo – vien tik linksmi, nuostabūs atsiminimai“, – sakė R.Skaisgirys.
Arūnas Storpirštis vaidino ne viename prodiuserio kurtame seriale – „Moterys meluoja geriau“, „Gedimino 11“, „Naisių vasara“, „Pasmerkti“ ir daugelyje kitų. „Tad net ir klausti nereikia, ar jis buvo geras aktorius. Jis buvo vienas geriausių... (trumpa pauzė). Man labai nesinori sakyti „buvo“. Taip, jis buvo labai organiškas, plastiškas, o tokias savybes retai rasi. Ir humoro jausmas jo buvo labai subtilus. Užkulisiuose jis turėjo tokį solidumą, kad niekas sau neleisdavo su juo nesiskaityti, visi elgėsi labai pagarbiai“, – kalbėdamas prisimena Rolandas.
Arūnas ir Rolandas artimai bendravo ne tik filmavimo aikštelėje, bet ir už jos ribų. Kai dar A.Storpirštis buvo jaunesnis, jis taip pat priklausė futbolo komandai „Prelegentai“, o pokalbiai apie sportą tęsėsi iki šiol. „Jis buvo didžiulis futbolo gerbėjas, todėl mudu betarpiškai bendravome, gi sportas yra neišsemiama tema“, – sakė Rolandas. R.Skaisgirys sako paskutinį kartą su Arūnu bendravęs maždaug prieš pusmetį, o apie sveikatos problemas nieko nežinojęs.
Dirbo iki paskutinės dienos
Apie A.Storpirščio mirtį BNS patvirtino brolis, aktorius Gediminas Storpirštis. Pasak jo, Arūnas Storpirštis mirė antradienį, po ligos. Aktorius dar tą pačią dieną dirbo, įgarsino filmą.
„Jis sirgo, bet ir dirbo iki paskutinės dienos – dar vakar garsino filmą. Jis negulėjo ligos patale, o iškeliavo garbingai“, – sakė Gediminas Storpirštis.
Pasak jo, brolį mirtis pasiglemžė staiga – dar antradienio dieną jis jautėsi gerai, buvo darbingas, o vakare netikėtai teko vežti į reanimaciją. „Jis buvo išvežtas apie 21 valandą, o 23 valandą brolio jau nebebuvo“, – sunkiai rinkdamas žodžius kalbėjo G.Storpirštis.
Jo teigimu, Arūnas pastaruosius metus sunkiai sirgo, tačiau apie savo ligą nemėgo kalbėti viešai, jam buvo diagnozuota pilvo aortos aneurizma.
„Medikai nei Lietuvoje, nei užsienyje neapsiėmė jo operuoti, buvo per daug rizikos. Todėl jis gyveno su tokia tiksinčia bomba, nors iki paskutinės dienos buvo darbingas“, – kalbėjo G.Storpirštis. Tačiau prireikus staigios medikų pagalbos, šie garsiam aktoriui niekuo nebegalėjo padėti. Tuomet į reanimaciją esą buvo sukviestas konsiliumas, bet tikimybės išgelbėti jo gyvybę nebebuvo.
„Gražu yra tai, kad prieš išvykdamas į reanimaciją jis mirktelėjo šeimynai. Tas mirktelėjimas... jis buvo ir artimiesiems, ir gyvenimui – tai buvo paskutinis ženklas, ką matėme, taip Arūnas ir išėjo, taip ir užbaigė gyvenimą“, – sakė G.Storpirštis.
