Aktorė Meryl Streep jau pristatinėja naujausią savo filmą „Florence Foster Jenkins“, biografinę dramą apie 5-ojo dešimtmečio aukštuomenės damą, nusprendusią įgyvendinti savo svajonę tapti dainininke. Streep juostoje vaidina to paties vardo niujorkietę paveldėtoją, kuri finansavo savo pačios operos solistės karjerą. Vienintelis kabliukas? Jenkins visiškai nemokėjo dainuoti. Tačiau nors daugelis kritikavo jos maniją operai, ji taip pat pritraukė ir nemažai gerbėjų, kurie jos triumfą laikė amerikietiškosios svajonės išsipildymu.

„Fox News Entertainment“ pakalbino triskart Oskaro laureatę apie naujausią jos vaidmenį kine, ligšiolinę karjerą, ir tai, koks jausmas buvo kalbėti Demokratų nacionalinėje konvencijoje.

- Kaip jums patiko sakyti kalbą per Demokratų nacionalinę konvenciją?

- Žinote, vidurinėje mokykloje aš buvau palaikymo komandos šokėja, o kai atsistojau sakyti kalbos, mano pirma mintis buvo – „Dievuli, tai tikrai svarbios varžybos“. Mes tarsi žaidžiame aukščiausioje lygoje, ir mūsų komanda tiesiog privalo laimėti. Aš pagalvojau apie visas tas moteris, kurios pirmuosius 150 Amerikos istorijos metų netgi negalėjo balsuoti, ir kaip toli mes nuėjome iki šios akimirkos. Aš tarsi pajutau istorijos pulsą ir nebegalėjau susilaikyti. Tik po to supratau, kad visą laiką šaukiau, kai pažiūrėjau į savo vaikus ložėje ir jie abu buvo užsidengę veidus (juokiasi – red. past.).

- Šiuo savo karjeros laikotarpiu jūs galite pati rinktis vaidmenis. Kokiu būdu nusprendžiate, kurie iš jų verti dėmesio? Ar turite kokią bendrą temą?

- Bendros temos nėra, nes aš ne prodiuserė ir neturiu kompanijos, kuri ieškotų tik tam tikros medžiagos. Aš esu visiškai priklausoma nuo to, kas man siūloma, o man siūloma tai, kas yra svarbu šiandienos pasaulyje. Tai yra tie filmai, kuriuos žmonės nori pamatyti, ir manau, kad man labai pasisekė, jog priklausau tai pačiai bangai, kuri Hillary Clinton iškėlė kaip kandidatę. Tas faktas, kad aš vis dar vaidinu kine būdama 67-erių, būtų buvęs neįtikimas vos prieš 10 ar 15 metų, tad man tikrai pasisekė.

- Ar kada teko filmuoti vaidmenį, kuris galbūt buvo už jūsų komforto zonos ribų?

- Prieš daug metų filmavausi juostoje pavadinimu „The River Wild“, o aš tikrai nesu adrenalino fanatikė. Nesu ta, kuri ieškotų jaudulio, ir man tai buvo nepaprastai baisu. Negaliu patikėti, kad draudimas sutiko apdrausti tą filmą ir mane! Aš daug kartų beveik numiriau, bet galiausiai man pavyko. Filmavimosi pabaigoje pagaliau pradėjau suprasti tuos žmones, kurie stumia save į kraštutinumus.

Tas faktas, kad aš vis dar vaidinu kine būdama 67-erių, būtų buvęs neįtikimas vos prieš 10 ar 15 metų, tad man tikrai pasisekė.

- Juostoje „Florence Foster Jenkins“ jums reikia tyčia dainuoti „pro šalį“. Kokią įtaką tai turėjo repeticijoms?

- Na, taip, ji labai specifiniu būdu nepataikydavo į taktą, ir mes turėjo jos dainavimo įrašą. Tačiau aš norėjau ne vien tik ją nukopijuoti, bet ir pagauti jos balso tembrą, kuris taip erzina, bet kartu ir yra toks žavus. Mums pasisekė, nes Simonas Helbergas, kuris vaidina akompaniatorių Cosme McMooną, turi tą patį komedijos supratimą kaip ir aš, tad mes į tai žiūrėjome labai rimtai... Kol aš nepasistengiau jo prajuokinti.

- Kas jums atrodo svarbiau – talentas ar aistra?

- Manau, kad gyvenime visur svarbiausia aistra. Siekti to, kas tau patinka, ką tu dievini. Baisiausias dalykas gyvenime yra atsibusti keturiasdešimties ir suprasti, kad niekada taip ir nepabandei to, ką tikrai norėjai išbandyti. Ji (Jenkins – red. past.) to siekė absurdiškai ilgai, bet bent jau buvo laiminga tai darydama.