Tyčinis ir iš anksto apgalvotas melagingos informacijos, vadinamos „fake news“ (liet. „netikros naujienos“), skleidimas šiuo metu ypač aktuali problema. Prie melagienų plitimo labai prisideda socialinės medijos – įvairių naujienų ir informacijos čia kaip niekad gausu, o vaizdo ir garso falsifikavimo technologijos nuolat tobulėja, todėl turinį filtruoti tapo sunkiau. Melagingos naujienos ir dezinformacija itin paplito pandemijos metu ir dar sparčiau pasklido socialiniuose tinkluose.
Melagienų gali būti visokių: nuo tikslingai, politiniais sumetimais skleidžiamo melo – dezinformacijos, klaidinančios informacijos (angl. misinformation) iki gandų pavidalu sklandančių pramanų, klaidingai suprastų faktų, išsigalvojimų. Vis dėlto kalbant apie suklastotas naujienas dažniausiai omenyje turimos tikslingai išorinių ar vidaus veikėjų skleidžiamos klaidinančios žinios.
Melagingos naujienos gali paveikti žmonių mąstyseną, juos suklaidinti, sensacingais niekais atitraukti dėmesį nuo nepatogių temų, skleisti sumaištį ar sukurti tokią atmosferą, kurioje tampa apskritai sunku pasitikėti bet kokia informacija. Esant tokiai situacijai, naratyvus ar pozicijas tenka rinktis ne empirinių faktų ar įrodymų, o simpatijų ir autoritetų pagrindu – o tuo galima įvairiais būdais manipuliuoti. Pastaroji forma tikriausiai yra aktyviausiai išnaudojama piktavališkai nusiteikusių veikėjų.
Kelia pavojų visuomenės santaikai
Tema melagienoms nėra tokia ir svarbi – kur kas svarbiau yra jų funkcijos. Reikia pasakyti, kad vienos melagienos yra sensacingesnės už kitas. Vienos lengvai atpažįstamos, o kitos – maskuojamos. Vienos skirtos suklaidinti, o kitos – kelti „foninį triukšmą“ ar skleisti apatiją žiniasklaidos atžvilgiu, kurti įspūdį, jog faktinės tiesos iš viso neįmanoma sužinoti ir visi informaciniai šaltiniai yra nepatikimi.
Taigi kaip politinį įrankį melagienas gali naudoti įvairūs veikėjai ir skirtingiems tikslams. Temos, kuriomis šios melagienos skleidžiamos, gali visiškai neatitikti tikrųjų skleidėjų tikslų.
Valstybės mastu melagienos ypač kenksmingos valdžios, visuomenės ir žiniasklaidos santykiams. Jos ardo pasitikėjimą vienų kitais, visuotinį solidarumą, kursto emociškai stiprias, bet faktiškai neadekvačias reakcijas, visuomenės susiskaldymą, skleidžia chaoso, pasimetimo atmosferą. Todėl kaip politinio ar informacinio karo priemonė jos tampa labai efektyviu įrankiu.
Pirmiausia taip yra dėl to, kad tai – palyginti labai pigi priemonė. Tradicinė kariuomenė kainuoja milžiniškus pinigus, tuo tarpu įkurti „trolių fabriką“ kaimyninėje valstybėje ir pasamdyti „etatinių darbuotojų“, dirbančių kaip biure, nereikia tokių didelių išlaidų. Šį ginklą galima panaudoti ir vidaus politikai, siekiant išlaikyti politinį, ypač nedemokratinį režimą.
Tačiau lazda turi du galus ir tokia melagienų kuriama chaotiška, iširusi informacinė erdvė tampa labai pavojinga tuomet, kai tenka sistemingai dorotis su kokia nors krize. Taip, pavyzdžiui, nutiko Rusijoje, kur didžioji, nuo Kremliaus priklausoma, žiniasklaida ilgą laiką yra naudojama kaip galios priemonė, skirta skleisti režimui naudingas melagienas.
2020 m., iki paskelbiant privalomą vakcinaciją, Rusijos žiniasklaidoje buvo gausu žinučių, skatinančių nepasitikėti vakarietiškomis vakcinomis. Tačiau tai Rusijos visuomenę atgręžė ne tik prieš vakarietiškas, bet ir prieš rusiškąją – „Sputnik“ – vakciną. Tuo tarpu šalyje dėl pandemijos žmonių mirčių skaičius pasiekė šimtus tūkstančių, pasiskiepijusiųjų skaičius nesiekia nė pusės populiacijos, o prieš vakcinas skeptiškai nusiteikusieji sudaro daugiau nei trečdalį Rusijos visuomenės
Sąmokslo teorijomis patikima nepriklausomai nuo sociodemografinių rodiklių
Visuomenėje sklando ne tik melagingos naujienos, tačiau ir sąmokslo teorijos. Jos viena nuo kitos skiriasi. Melagienos – dažniausiai vienetinės medijose pasirodančios žinutės. Tuo tarpu sąmokslo teorijoms reikalingas pasakojimas, tam tikras idėjų, melagienų ir jų sąsajų rinkinys. Paprastai sąmokslo teorijos turi dėsningų naratyvinių bruožų.
Tad melagienomis, ypač sensacingomis, žmonės patiki daug lengviau, nepatikrinę informacijos dalijasi jomis socialinėse medijose. Tikėtina, kad panašiai apsigavę yra dauguma socialines medijas naudojančių žmonių. Įdomu tai, kad tokią žinutę ištransliavus yra sunkiau „sugrįžti“, atsiimti žodžius, pripažinti suklydimą. Todėl net suvokus naujienos abejotiną teisingumą kyla noras apsimesti lyg nesuklydai, o gal net ginti savo klaidą.
Patikėti sąmokslo teorijomis paprastai reikia daugiau aplinkybių, nors šią temą tyrinėjantys mokslininkai sutaria, kad tai nėra patologiškas reiškinys. Tyrimai rodo, kad dažniausiai jomis patiki žmonės, besijaučiantys politinio proceso pakraštyje, bei tie, kurie jau yra įtikėję kitomis sąmokslo teorijomis ar turi ezoteriško mąstymo polinkį. Nei išsilavinimas, nei ekonominis statusas, nei lytis ar tautybė nedaro tokios svarios įtakos. Jeigu asmuo jaučia, kad tai, kas vyksta politikoje, visuomenėje, pasaulyje, stipriai kontrastuoja su jo vizija, su tuo, kaip jis mato ir suvokia pasaulį, imamasi įvairių strategijų norint išspręsti šią nepatogią situaciją arba bent jau ją paaiškinti.
Tokiu atveju ieškoma racionalių priežasčių, aktyvių veikėjų, loginių išvedžiojimų, kodėl susidariusi situacija būtent tokia. Pikto galingųjų suokalbio idėja yra patraukli tuo, jog palieka labai daug vietos interpretacijai. Kadangi menamas suokalbis yra slaptas, apie jo esmę pašaliniai, tai yra „mes“, galime prisikurti kokių tik norime scenarijų, rasti netikėčiausių sąsajų. O slapta „neoficialiais kanalais“ gaunama, neva demaskuojanti informacija padeda jaustis adekvačiau. Žinoma, tokiu būdu labai sėkmingai plinta melagienos.
Būtina suprasti, kad patikėjimas ar domėjimasis sąmokslo teorijomis nėra kažkas nenormalaus. Jūsų dėdė, draugas ar močiutė nėra kažkokie keistuoliai vien dėl to, kad kažkuo patikėjo. Galų gale geram melui būtinas krislelis tiesos. Paprasčiausiai mes esame žmogiški, gyvenimas yra sudėtingas, kartais visi suklystame – ypač pasijutę nesaugiai, neadekvačiai ar sutrikę.
Dr. Arvydas Grišinas
