Prieš keletą dienų į mano elektroninio pašto dėžutę atėjo laiškas nuo vieno magistranto, kuris rašo kursinį darbą apie spaudos laisvės būklę Lietuvoje. Jo užduoti klausimai privertė susimąstyti apie tai, kad padėtis Lietuvoje iš tikrųjų gerėja.
Prieš kelerius metus tendencijos nebuvo džiuginančios. Situaciją iš esmės pablogino agresyvi Rusijos politika Rytų Ukrainoje. Nors kaimynystė ta pati jau daugelį metų ir apie Rusijos neprognozuojamumą žinota labai seniai, pasijautėme labai silpni ir pažeidžiami.
Tas laikotarpis žodžio laisvei buvo labai blogas. Galime prisiminti ir garsiąsias Valstybės saugumo departamento pažymas, pagal kurias Lietuvos nedraugai žada sukompromituoti šalies vadovus. Pabrėžiu, vadovus, o ne vadovę. Kiekviena didesnė ar mažesnė kritikos prezidentei banga neretai buvo sutinkama su išgąsčio šūksniais: Rusija puola!
Dar kartą grįžtu prie to, kad garsiuosiuose dokumentuose buvo kalbama apie šalies vadovus. Įdomu, kodėl tokiu atveju apie Imperijos puolimą nekalbėjome tada, kai buvo šaipomasi iš to, kaip Seimo pirmininkei sunkiai sekasi išarti tam tikrus žodžius ar premjeras susilaukdavo itin negailestingos kritikos dėl dažno nuomonių kaitaliojimo. Juk tai irgi galėjo būti Rusijos pirštas, kas galėtų paneigti (prieš kelerius metus tai juk buvo labai mėgstama frazė).
Visgi turbūt šios antirusiškos isterijos viršūnė buvo tuometinio švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio mintis, kad už mokytojų streikų stovi Rusija.
Negalime būti vieno klausimo valstybė, kaip Lietuva kartais pavadinama tarptautiniuose formatuose, ir visų valstybės gyvenimo klausimų vertinti per Rytų kaimyno prizmę. Politika nėra tik nulinės sumos žaidimas, kur visada, kai Rusija pralaimi, laimi Lietuva arba atvirkščiai.
Džiaugiuosi, kad kariavimą žodžiais pakeitė kariavimas darbais. Lietuva išsikovojo NATO gynybos planus, mūsų šalyje gynybos finansavimas nuosekliai auga, užsienio partneriai skiria mūsų saugumui didelį dėmesį. Retoriką pakeitė darbai.
***
Per pirmą rinkimų turą pradėjau skaityti portugalų rašytojo Jose Sarmago knygą „Praregėjimas“. Joje aprašoma neįvardintos valstybės sostinė, kurioje per vietos valdžios rinkimus 83% biuletenių balsadėžėse randami tušti. Valdžia mėgina išsiaiškinti to priežastis, iškart į darbą įtraukiamos specialiosios tarnybos, masiškai naudojami melo detektoriai, galiausiai valstybinės institucijos palieka miestą, jį apsiaučia kariuomenė, nieko neįleidžianti į sostinę.
Mėginama priversti miesto gyventojus patikėti, kad be policijos, gatvės šlavėjų ir valstybinių institucijų miestas pražus. Tačiau gyvenimas sostinėje verda net ir po to, kai pati valdžia surengia teroro aktą, bandydama įrodyti, jog mieste be valdžios gyventi nesaugu. Galiausiai surandami atpirkimo ožiai, tariama balsavimo tuščiais biuleteniais organizatorė nužudoma, tačiau visų represijų organizatorius vidaus reikalų ministras savo posto netenka.
2014 metais „The Guardian“ rašė: „Nuo to laiko nebuvo nė vieno politinio įvykio, kuris nebūtų aprašytas „Praregėjime“. Tai tinka ir Lietuvai. Dažnai mes norime vienbalsiškumo. Kad nebūtų jokių tuščių biuletenių, kad visi pritartų akivaizdžiai geriems dalykams, o jeigu nepritari, jau esi, sovietine terminologija kalbant, liaudies priešas. Prieš kelerius metus toks atvejis buvo šauktinių grąžinimas. Tai klausimas, kuris apima gerokai daugiau negu vien šalies gynybą. Viešojoje erdvėje buvo kuriama pozicija, kad šauktiniai neturi jokios teisės skųstis, priešingai – privalo džiaugtis laimėję garsiąją loteriją.
Žmonės pamiršta, kad tai yra tiesiog prievolė – įstatymo vykdymas. Lygiai tokia pati prievolė, kaip sumokėti mokesčius, nors būtų kvaila džiūgauti ar nutaisyti palaimingą veido išraišką pamačius kasos čekyje, kokią dalį pirkinio sumos sudarė pridėtinės vertės mokestis.
Demokratinėje valstybėje nėra ir neturi būti savaime suprantamų dalykų. Savaiminio gėrio, kuriam visi turėtų pritarti su džiaugsmu. Tikrasis demokratijos gynimas – galėti atiduoti savo gyvybę už tai, kad tas, kuris žvelgiant iš tavo pozicijų kalba absoliučius kliedesius, turėtų teisę tai daryti.
Aišku, kad įvairūs sprendimai yra nevienodai teisingi ar reikalingi valstybei. Bet visada įtarimą turėtų kelti tie, kurie tikina, kad žino, „kaip yra iš tikrųjų“, pretenduoja į „mokslinę tiesą, nepasiekiamą eiliniams tamsuoliams“. Ir net paties teisingiausias, pats šimtaprocentiškiausias sprendimas gali turėti savo nuoširdžių, o ne papirktų kritikų, kurie turi teisę abejoti, klausti ir nepritarti.
25 Lietuvos Konstitucijos straipsnis skelbia: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.“ Iki represijų, laimei neprieiname, tačiau pati atmosfera kartais veda į savicenzūrą.
Piliečiai yra laisvi. Niekas jų negali priversti su malonumu pritarti viskam, kas garsiai rėkiančiai saujelei ar daugumai atrodo šventai teisinga ir nekvestionuojama. Negalima reikalauti, kad pilietis su džiaugsmu pritars, tarkime, liberaliam Darbo kodeksui vien dėl aukštesnio bendrojo gėrio, nors vienas iš rengėjų prof. Tomas Davulis mūsų dienraščiui sakė taip: „Iš tikrųjų yra situacijų, kai pabloginama darbuotojų padėtis, atleidimo iš darbo atveju sumažinamos išeitinės išmokos. Tai yra trumpalaikiai ir nelabai reikšmingi jo teisių apribojimai, kuriuos turime padaryti, kad pasiektume aukštesnių tikslų.“
Dialogas, o ne savos šventos ir neginčijamos nuomonės primetimas yra tas kelias, kuriuo turime eiti. Tačiau dialogas visada yra iššūkis. Gali sulaukti nemalonių, nepatogių klausimų, kurie skatins užsikimšti ausis ir kalbėti tik apie tai, kad „visi sėdi Rusijos kišenėje“, arba skleisti savo „mokslinę tiesą“. Juk mokslininkai yra nustatę dviženklį skaičių geriausių dantų pastų, o ką jau kalbėti apie svarbesnius dalykus...
Visiems ir pirmiausia sau noriu palinkėti mokėti klausytis kitų ir išgirsti. Priimti visus, kad ir pačius keisčiausius ir netikėčiausius. Kad nebijotume kalbėti ir susikalbėti. Kad Lietuvoje būtų daugiau laisvės ir geriau gyventume.
Šaltinis: Bernardinai
