Būdamas tarptautinių santykių ekspertas, tiek ilgus metus dirbdamas žurnalistu, tiek ir dabar – analitiku, visuomet stengiausi nekomentuoti Lietuvos politinių aktualijų. Bent jau jei jos nesusijusios su užsienio politika.
Todėl ir šis komentaras brendo ilgai – vis tikėjausi, kad kas nors kitas iškels, bent jau mano nuomone, labai aktualų ir labai akivaizdų klausimą. Juk Lietuvoje nėra jokia paslaptis, kad į šalies politikos olimpą nusitaikiusio Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio Ramūno Karbauskio brolis užima neeilinį postą Maskvoje – kaimynės, kuri kelia tikrai neišgalvotą grėsmę Lietuvai, sostinėje.
Galbūt kam nors atrodo, kad Maskvos V.Majakovskio teatro meno vadovo postas, kurį jau keleri metai užima Mindaugas Karbauskis, visiškai niekuo nesusijęs nei su politika, nei su V.Putino režimu apskritai. Tačiau daug metų tyrinėdamas tiek dabartinę Rusiją, tiek ir SSRS bei jos KGB veiklą tiesiog privalau pasakyti, kad tai – netiesa. Kaip ir viešai pasidalyti kitais tiesiogiai su mano tyrinėjimų objektu susijusiais akivaizdžiai kylančiais klausimais.
Tiek KGB, tiek iš jos kilęs dabartinis V.Putino režimas visuomet skyrė labai didelį dėmesį kultūros sferai ir jos kontrolei. Todėl Lietuvai kylančių grėsmių, o ypač informacinių karų kontekste verta būtų susimąstyti, ar tik dėl jų neabejotino talento net du lietuviai režisieriai vadovauja Maskvos teatrams: M.Karbauskis – V.Majakovskio, o R.Tuminas – J.Vachtangovo.
Bet ne apie Rusijos įtaką apskritai ir jos informacinius karus šis rašinys. Šis mano komentaras – apie tai, ką tikrai išmanau: Rusijos politinės įtakos būdus ir jų keliamą grėsmę. Mat iš arti matant, kaip Kremlius bando paveikti net JAV prezidento rinkimų rezultatus, būtų tikrai naivu manyti, jog Maskva staiga atsisakė savo pastangų daryti įtaką politiniams procesams Lietuvoje. Ypač, kai dviem ankstesnėms prorusiškomis laikytoms partijoms šie rinkimai iš esmės prilygo laidotuvėms ir, beje, tai galima buvo iš anksto prognozuoti.
JAV prezidento rinkimų kontekste nuolat nagrinėjami respublikonų kandidatu į šalies prezidento postą tapusio Donaldo Trumpo aplinkos ryšiai su Rusija. Buvęs D.Trumpo rinkimų kampanijos vadovas Paulas Manafortas buvo priverstas atsistatydinti dėl nedeklaruotų verslo ryšių su prorusiškais klientais net ne pačioje Rusijoje, o Ukrainoje. Lyg per mikroskopą nagrinėjamos kelių kitų su D.Trumpo rinkimų kampanija susijusių asmenų sąsajos su Maskva.
Tuo tarpu Lietuvoje tarsi niekam nerūpi, kad Rusija mažų mažiausiai turi galimybę bandyti daryti įtaką R.Karbauskiui per jo brolį. Nors ne kartą aptarinėti, rinkiminių debatų ašimi netapo ir Rusijai vienaip ar kitaip palankūs R.Karbauskio veiksmai.
Todėl šiandien noriu iškelti galbūt Lietuvoje ir neįprastą, bet labai svarbų klausimą: ar mūsų šalies rinkėjai iš tiesų gali sąmoningai pasirinkti, nežinodami, kokie iš tiesų yra R.Karbauskio santykiai su Maskvoje daug metų gyvenančiu ir dirbančiu M.Karbauskiu, koks į Lietuvos politikos aukštumas nusitaikiusio milijonieriaus požiūris į brolio pažiūras ir kokios buvo jo paties Rusijai vienaip ar kitaip palankių veiksmų tikrosios priežastys.
O atsakyti tikrai yra ką. Maskvoje dirbantys diplomatai man teigė, kad Lietuvos pilietybę vis dar turintis M.Karbauskis iš viso nenori būti siejamas su mūsų šalimi. O tai lyg ir reikštų, kad Maskvoje šis menininkas įsikūrė ne vien dėl teatrinės saviraiškos galimybių, bet ir todėl, kad V.Putino režimas jam priimtinesnis už Lietuvos politinę sistemą ir apskritai gyvenimą mūsų šalyje.
Tiesa, viešai savo priešiškumo Lietuvai M.Karbauskis nėra deklaravęs. Tačiau lyg tyčia jis atsisako bendrauti su Lietuvos žiniasklaida, nors nuo Rusijos žurnalistų tikrai nesislapsto.
Nors apie politiką M.Karbauskis retai šneka ir su Rusijos žurnalistais, kai kurios jo mintys tikrai iškalbingos. Pavyzdžiui, tokia: „Visi mes iš posovietinės erdvės, ir visi vienas į kitą labai panašūs – tiek Lietuvoje, tiek čia, tik vardai mūsų skirtingi.“ Taip garsusis režisierius atsakė į klausimą, ar egzistuoja kokia nors dviejų tautų nacionalinio charakterio specifika.
Kultūros žmogui ieškoti tautų nacionalinio charakterio posovietinėje erdvėje ar net sovietiniame laikotarpyje apskritai turėtų būti gana keista, bet politinė žinia – tikrai nedviprasmiška. Ir būtent tokia, kokios reikia Kremliui.
Arba dar viena mintis: „O aš štai ne iki galo suprantu, kas vyksta. O jei nesuprantu, stengiuosi patylėti. Mes šiandien negyvename tiesos laikais – nei ten, nei čia.“ Jei nežinotum, kad tai pasakė M.Karbauskis, galėtum pagalvoti, kad ši frazė – iš Rusijos informacinių karų vadovėlio, kaip įkalti žmonėms į galvas, kad objektyvios tiesos iš viso nėra, o Rusija nė kiek ne blogesnė už Vakarus.
Beje, M.Karbauskis tai pasakė praėjusią vasarą, kai pasaulis jau garsiai kalbėjo net ne apie Rusijos agresiją Ukrainoje, o apie V.Putino režimo keliamą grėsmę Europos Sąjungai, NATO ir visiems Vakarams. Bet V.Putino režimo globojamam Lietuvos piliečiui M.Karbauskiui vis dar, matyt, atrodo, kad tiesos reikia ieškoti „kažkur anapus“.
Apie režimo globą, kuria mėgaujasi M.Karbauskis, užsiminiau irgi ne be reikalo. Manyti, kad bet koks užsienietis gali tapti tokio Rusijos teatro, kokiam vadovauja M.Karbauskis, vadovu be palaiminimo „iš viršaus“, būtų tiesiog naivu. Tačiau R.Karbauskio brolis ne tik jau kelerius metus sėkmingai vadovauja teatrui. Jis sugebėjo laimėti mažiausiai vieną vidinę kovą – ir ne su bet kuo, o su buvusia teatro direktore Jevgenija Kurilenko, kuri ne tik yra maskvietė, bet ir savo postą taip pat, ko gero, užėmė ne be tam tikrų režimo jėgų paramos.
Kaip tai susiję su R.Karbauskiu, rinkimais Lietuvoje ir Rusijos galimybėmis bei norais daryti politinę įtaką mūsų šalyje? Išvardyti visoms galimoms technikoms ir visiems būdams, kokius tokiu atveju galima naudoti, reiktų atskiro rašinio. Tačiau bet kam, kas bent kiek domėjosi KGB veikla, yra visiškai aišku, kad įtakos darymas per šeimos narius visada buvo vienas mėgstamų šios struktūros metodų. Juo labiau kad ne tik kalbama apie stiprų ir artimą brolių ryšį. Beje, R.Karbauskis yra pats prisipažinęs, kad M.Karbauskis jam yra padėjęs bent jau vienoje rinkimų kampanijoje.
Tačiau svarbiausia tai, kad paskui patį R.Karbauskį nuolat driekiasi Rusijai naudingų veiksmų šleifas. Šio šleifo į Lietuvos politikos olimpą nusitaikęs milijonierius nesėkmingai bandė atsikratyti net teisme, kai bandė bylinėtis su Andriumi Kubiliumi dėl garbės ir orumo įžeidimo. Byla teismą pasiekė todėl, kad A.Kubilius ir konservatoriai R.Karbauskį ir jo verslą įvardijo esant Rusijos „minkštųjų galių įrankiais“.
Kokiais tiksliai argumentais rėmėsi konservatoriai, pasakyti negaliu. Tačiau pamiršti kai kurių R.Karbauskio ir jo partijos pozicijų esminiais Lietuvos pasirinkimo tarp Rytų ir Vakarų klausimais sprendžiant, ar balsuoti už šią partiją, tikrai negalima.
Derybų dėl narystės ES metu su tuomete žemės ūkio ministre K.Prunskiene „valstiečiai“ bandė įtvirtinti nevaržomą žemės ūkio produktų tranzitą į/iš Kaliningrado. Lyg tyčia tuo pat metu Rusija reikalavo peržiūrėti visą tranzito schemą ir įtvirtinti Lietuvos nekontroliuojamą koridorių į Kaliningradą, gąsdindama, kad Lietuvos stojimas į ES ir NATO sukels neprognozuojamas pasekmes Kaliningradui.
Nors tautos nuomonė buvo akivaizdi, R.Karbauskis ir „valstiečiai“ primygtinai reikalavo referendumo dėl stojimo į NATO. Tuo pat metu buvo teigiama, kad didžiausias finansavimas turi būti skiriamas švietimui, socialiniams reikalams, o ne gynybai, taip dirbtinai ir pavojingai supriešinant šiuos pasirinkimus.
R.Karbauskis ir jo šalininkai priešakinėse gretose kovojo prieš JAV įsitvirtinimą Lietuvos energetikoje – aktyviai kovojo prieš „Chevron“ ir skalūnų dujų žvalgybą bei organizavo referendumą prieš „Hitachi-GE“ reaktorių. R.Karbauskis ir jo šalininkai iki šiol yra esminė jėga Lietuvoje, prieštaraujanti ES ir JAV laisvos prekybos sutarčiai.
Akivaizdu, kad visais šiais atvejais R.Karbauskio ir Kremliaus interesai mažų mažiausia sutapo. Tačiau pastaraisiais metais R.Karbauskis ne tik bando teigti, kad jo užsienio politikos nuostatos nedaug skiriasi nuo konservatorių, o dėl Astravo elektrinės jis esą net griežtesnis.
„Valstiečių“ lyderis įnirtingai trina ir bet kokius savo tikrus ar tariamus ryšius su Rusija. Pavyzdžiui, staiga dingo įrašas, kad „Agrokoncernas“ atstovauja Rusijos koncernui „Acron“. Dabar R.Karbauskis neigia bet kokius ryšius su šia bendrove ar jos vadovais, todėl tik sutapimu gali būti laikoma tai, jog „Acron“ savininko Viačeslavo Kantoro Šveicarijoje įregistruota bendrovė šios šalies žvalgybos ataskaitoje yra įvardinta kaip įkurta SVR (Rusijos užsienio žvalgybos – M.L.).
Tiesa, man, kaip daug metų KGB veiklą nagrinėjančiam analitikui norėtųsi plačiau sužinoti, nuo ko prasidėjo paties R.Karbauskio šuolis į verslo aukštumas. Mat vienas jo prisipažinimas skamba tikrai įdomiai. Dabartinis „valstiečių“ lyderis yra pasakojęs apie kažkokį „seną armėną“, kuris neva Maskvoje pasiūlė R.Karbauskiui „daryti biznį“. Mat, paties verslininko teigimu, tas „senas armėnas“ buvo SSRS atstovas prekybai su Vokietija.
Kadangi nieko daugiau apie „seną armėną“ R.Karbauskis nepasakoja, tvirtinti būtų sunku, bet tai, jog SSRS užsienio prekybos atstovai dažniausiai būdavo su priedanga dirbantys KGB atstovai, žino bet kas, kas domisi KGB veikla.
Jei po bendro verslo su „senu armėnu“ prasidėjusi R.Karbauskio prekyba trąšomis buvo vykdoma kartu su tuo pačiu „Acron“ ar kitomis V.Kantoro įmonėmis, sutapimai taptų itin intriguojantys. R.Karbauskio brolio itin sėkmingos karjeros Maskvoje šviesoje visa tai skamba dar įdomiau, o klausimų R.Karbauskiui – dar daugiau. Ir manau, kad tikrai svarbu, jog atsakymus rinkėjai išgirstų prieš eidami prie balsadėžių.
Šaltinis: 15min.lt
