Kai jo klausia, ar jis žydas, jis atsako, kad jis ne žydas, tačiau pilietiškai atsakingai imasi savo gimtuosiuose Molėtuose organizuoti Holokausto aukas pagerbiantį „Atminties maršą“. Šiam įvykiui visiškai abejingi jo tautiečiai kraipo galvas, klausdami, kam jam viso to reikia? Kai jis rašo pjeses apie lietuvių emigraciją ir tamsiąją jos pusę, daug kas jį keikia už tą nūdienos realybę ir net bando įžvelgti jo nemeilę Lietuvai. Kai jis, skaitytojų įvertintas kaip gerbiamas rašytojas ir dramaturgas, ima ir sudalyvauja televizijos šokių projekte, literatūros asai kraipo galvas ir įtariai klausia, ar pridera intelektualui strakalioti pigaus popso TV šou? Tačiau žmonės, skubėdami klijuoti a priori etiketes, paprastai dažnai suklysta su savo vertinimais ir komentarais, kurių Lietuvos prozininkas, dramaturgas, kino ir teatro režisierius, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premijos laureatas Marius Ivaškevičius yra girdėjęs ne kartą.
**
- Mariau, esate kilęs iš gražaus, ežerų apsuptyje įsikūrusio Molėtų miestelio, kuris kasmet europėja, gražėja ir pritraukia ne vieną Lietuvos vasarotoją. Būtent savo gimtojo miestelio valdžiai viešoje erdvėje pažėrėte nemažai kritikos dėl tinkamai nesutvarkytos Holokausto aukų atminimo vietos, drąsiai išreiškėte savo pilietinę poziciją dėl skaudžiausių mūsų istorijos nutylėtų faktų, kai per II pasaulinį karą lietuviai, kolaboravę su naciais, dalyvavo masinėse žydų žudynėse. Jūsų iniciatyva būtent Molėtuose šios vasaros pabaigoje vyko „Atminties maršo“ renginys, skirtas žydų genocido aukoms pagerbti, ir būtent Jūsų viešai išreikšta pozicija ne vienam bendrapiliečiui padėjo nusiimti 75-erius metus trunkančios šios tragedijos prakeiksmą.
- Kažkas yra pasakęs, kad tos duobės su žydų kūnais tęsiasi vos ne kas 10-20 km per visą Lietuvą. Ir dabar, kai aš prisiliečiau prie šios temos, aš matau, kad vienuose regionuose yra labai pagarbus dėmesys šiai tragedijai, o kituose – visiška tyla.
Lietuvoje dar daug miestų, kurie iki šiol nenori ar nepajėgia suprasti šio įvykio reikšmės. Vieni gyvena provincijoje įbauginti ir jiems atrodo nesaugu atiduoti pagarbą genocido aukoms, kiti tiesiog abejingi šiems nutylėtiems istorijos faktams, na, o treti vengia kalbėti, matyt, siekdami, kad ne tik žydų gyvenimo ženklų, bet ir jų mirties neliktų mūsų prisiminimuose.
Lietuva turi atlikti sąmoningumo testą ir tas sąmoningumas bei supratimas turi ateiti ne per sausus skaičius ir faktus, o per gyvą atmintį. Mums labai dažnai trūksta pasakojimo. Pasakojimo ne apie bendrą mūsų žuvusių žydų statistiką, bet apie jų gyvenimą šalia mūsų. Trūksta pasakojimo, kurį mes suvoktume savo valstybės dalimi. Pavyzdžiui, dabar Molėtuose yra išleista fotografijų knyga apie molėtiškių žydų gyvenimą. Kai žiūri į tas nuotraukas, matai žydų vaikus stovyklose, žydų bendruomenės narių sambūrius minint Vasario 16-ąją... Šiuos jų gyvenimo įvykius žymi datos: 1937-ieji, 1939-ieji. Vartant šių fotografijų albumo lapus ir stebint besišypsančius laimingų žmonių veidus, šiurpas nueina pagaugais, kai suvoki, kas su jais nutiko po kelių metų. Todėl manau, kad toji visuomenės empatija gali atsirasti tik per emocinį suvokimą – kokia tai tragedija įvyko ir kaip tos tragedijos vietos turi būti gerbiamos. Molėtuose vasaros pabaigoje vykęs „Atminties maršas“ buvo kur kas daugiau nei pagarba, tai buvo susitaikymas, pilietiškai išreikštas noras parodyti, kad, tą dieną minint Holokausto 75-ąsias metines, mūsų žydai buvo nevieni, su jais buvome mes.
- Esate prasitaręs, kad skaitant dabartinius tekstus apie Lietuvą, nuolat persekioja žodžiai „emigravo“, „deportavo“, „koloboravo“. Nestebina, nes iš tikrųjų Tėvynėje iš trijų su pusę milijono beliko 2,9 milijono. Ar tai kaltos atviros sienos, ar, kaip Jūsų pjesės „Mistras“ herojus Adomas Mickevičius teigia, tai, kad lietuviai visada buvo linkę išsivažinėti? Ar mums dėl didelių emigracijos mastų šiais laikais negręsia tautinė apokalipsė?
- Gal tautinė apokalipsė gręsia labiau dėl mažo mūsų gimstamumo ar kitų demografinių problemų? Manau, mes nieko nedarome, kad prarasdami savo žmones, imtume ir pasipildytume kitais. Juk tikrai yra įmanoma švelni asimiliacijos politika ir mes tikrai rastume norinčių atvažiuoti į Lietuvą. Na, kad ir iš Baltarusijos, Ukrainos ar kitų šalių. Tai šiek tiek vyksta, bet, sakyčiau, pernelyg mažomis dozėmis. Reikia nebijoti savo nekaltybės, reikia atsisakyti noro išsaugoti šimtaprocentinį savo tautos grynumą. Reikia įsileisti tuos žmones, kurie nori į Lietuvą atvažiuoti, ir ta problema bus kažkiek amortizuota. Jeigu jau mes pasirenkame laisvą pasaulį, mes turime leisti ir žmonėms laisvai rinktis, kur jiems gyventi.
Antra vertus, tuštėjanti Lietuva nekuria optimistinių nuotaikų, bet nemanau, kad tai egzistencinė baisi problema. Aš kažkur skaičiau straipsnį, kad, jeigu ne emigracija, Vilnius būtų milijoninis miestas. Visi tie žmonės būtų pasirinkę ne Londoną, o geresnio gyvenimo ir geresnio darbo būtų atvykę ieškoti į sostinę. Vadinasi, bet kokiu atveju, mažieji miesteliai, kaimai anksčiau ar vėliau būtų ištuštėję dėl tų pačių socialinių ir ekonominių priežasčių.
- Padidėjus emigracijos bangai, Lietuvos viešoje erdvėje bandoma žadinti patriotinį aktyvumą ir sąmoningumą. Vis dažniau nuskamba įvairių piktų komentarų emigrantų atžvilgiu. Jie net smerkiami dėl menkų patriotinių jausmų, o jų išvykimas iš Lietuvos dažnai prilyginamas išdavystei. Panašūs kaltinimai pasigirsta ne tik iš visuomenės, bet ir iš politikų pusės. Kokia Jūsų nuomonė būtų apie tai?
- Aš manau, kad tai tik lozungai ir šūkiai. Iš tikrųjų žmogus gali būti vertingas savo šaliai, net ir negyvendamas joje. Kai rinkau medžiagą savo pjesei „Išvarymas“, ilgą laiką teko būti Londone ir bendrauti su ten gyvenančiais lietuviais. Buvo tokių, kurie, ten įgiję gerus išsilavinimus, bandė grįžti į Lietuvą ir savo žinias bei patirtį įdiegti gimtojoje šalyje. Deja, jie susidūrė su visišku nenoru ir apatija. Jų teigimu, grįžti į Lietuvą ir vėl viską pradėti nuo nulio nėra protinga. Čia jau formuojasi valstybės požiūris į savo tėvynainius emigrantus. Vėlgi galime prisiminti ir tuos žmones, kurie sėdėjo provincijose visiškai be darbo, užmiršti valstybės. Jie patys ėmėsi iniciatyvos – išvažiavo svetur, nemokėdami kalbos, ten susirado darbo, kažkaip kūrėsi ir tvarkėsi ir nieko iš savo šalies neprašė. Nemanau, kad juos reikėtų smerkti dėl nelojalumo Tėvynei. Pirmiau, gal Tėvynė turėtų pagalvoti, ar ji turi pakankamai tiems žmonėms darbo, o tik po to jau reikalauti iš jų patriotizmo. Antra vertus, ryškėja kita šios situacijos tendencija. Pamažu, kai kurie emigrantai sugrįžta. Tai galiu sakyti iš asmeninės patirties. Pavyzdžiui, mano klasiokai molėtiškiai išsibarstę buvo po anglijas, airijas, norvegijas. Būdavo, metų metais mes jų nematydavome per klasės susitikimus. O štai šiais metais jie grįžo. Privačiuose pokalbiuose ne kartą prasitarė, kad gal Lietuvoje ir uždirba tris, keturis kartus mažiau, bet džiaugiasi, kad gyvena namie ir toji gyvenimo kokybė nepalyginama su gyvenimu kažkur vagonėlyje, kasdien valgant sumuštinius.
Taigi, manau, kad tas mūsų išsivaikščiojimas po truputį slopsta. Tuos tūkstančius, kuriuos praradome, aišku, jau didžiosios jų dalies nesugrąžinsime. Todėl šiandien turime kurti atviresnę visuomenę ir galvoti, kuo juos pakeisime.
Tuštėjanti Lietuva nekuria optimistinių nuotaikų, bet nemanau, kad tai egzistencinė baisi problema. Aš kažkur skaičiau straipsnį, kad, jeigu ne emigracija, Vilnius būtų milijoninis miestas. Visi tie žmonės būtų pasirinkę ne Londoną, o geresnio gyvenimo ir geresnio darbo būtų atvykę ieškoti į sostinę. Vadinasi, bet kokiu atveju, mažieji miesteliai, kaimai anksčiau ar vėliau būtų ištuštėję dėl tų pačių socialinių ir ekonominių priežasčių.
- Teko girdėti, kad ir pats esate ragavęs emigranto duonos?
- Nuo 1990-ųjų kiekvieną vasarą važiuodavau į Švediją padirbėti žemės ūkyje. Pradžioje rinkau braškes, vėliau, įgijęs ūkio šeimininko pasitikėjimą, dirbau traktoriaus vairuotoju. Žinot, tas buvimas ne savo žemėje buvo truputėlį kitoks. Mes žinodavome, kad atvažiuojame tik vasarai ir kad po kelių mėnesių grįšime į Lietuvą. Manau, tai nėra tas pats, kai žmogus išvyksta metams ar ilgesniam laikui. Gyvenome mes labai blogomis sąlygomis – buvusiame cirko vagonėlyje šešiese, o kartais net aštuoniese. Labai puikiai suprantu emigrantus. Jie dirba, dirba ir neturi valios sustoti. Tas atlygis už darbą, kuris yra keturis kartus didesnis nei Lietuvoje, tave padaro tikru skrudžu. Godumas užvaldo taip, kad tu pradedi taupyti absoliučiai ant visko. Pamenu, kad mes patys net duoną kepdavome ir gal tik labai retais atvejais jogurto nusipirkdavome. Antra vertus, tas taupymas verčia branginti kiekvieną gyvenimo minutę, nors tas gyvenimas ir nėra labai kokybiškas. Po tų emigracinių vasarų į namus grįždavau numetęs nemažai svorio, bet, kadangi buvau jaunas, tai tas keliones iki šiol atsimenu labai šviesiai. Tačiau šiandien to nekartočiau.
- Pats to nekartotumėte, tačiau savo pjesių herojus nuolat priverčiate išgyventi įvairiausias emigracijos situacijas. Tautinės tapatybės dilema, lietuvybės išsaugojimo problemos – tai jūsų didelio populiarumo susilaukusios pjesės „Madagaskaras“, „Mistras“, „Išvarymas“. Apie pastarojo sėkmę tiksliausiai pasakė režisierius Osakaras Koršunovas: „Akivaizdu, kad „Išvarymas“ pataikė į pačią šerdį. Spektaklis atliepia šias dienas ir jo vibracija perteikia esamą laiką, visuomenės slinktį“.
- Labai daug emigrantų, kai grįžta atostogoms į Lietuvą, stengiasi pamatyti šį spektaklį. Pateisinu tuos lietuvius, kurie nėra ragavę emigranto duonos, ir pažiūrėję „Išvarymą“ galvoja, kad kažkokie pjesėje dalykai yra per daug ultriruoti ar perspausti. Todėl atvirai jiems sakau, kad tai yra absoliučiai mūsų realybė, mūsų gyvenimas, kurį, stebėdami iš šalies, spektaklio metu žmonės verkia. Du mėnesius Londone rinkau medžiagą ir šios pjesės pagrindu tapo autentiškos ir labai dramtiškos emigrantų gyvenimo istorijos. Žinote, baisiausia yra tai, kad tam tikrą pragarą tiems nuvažiavusiems į Londoną žmonėms sukūrė patys lietuviai. Jie buvo apgaudinėjami, reketuojami pačių mūsų tautiečių. Aš nemažai kalbėjau su Londono policija ir ji patvirtino, kad didžiausia problema yra tai, kad lietuviai nerašo pareiškimų, nors prieš juos yra padarytas nusikaltimas. Pas tuos, kurie nesikreipia į policiją, galioja tam tikra kalėjimo logika, kad skundikas yra kažkas už visuomenės ribų, todėl skųstis negalima.
O jeigu kalbėsime apie tautiškumą ir lietuvybę, manau, kad čia žmogaus vidinio poreikio klausimas. Čikagoje esu sutikęs vaikiną, kurio seneliai yra kilę iš Lietuvos, tačiau jų anūkas nei žodžio nekalbėjo lietuviškai. Žinote, aš bijau, kad tas laikymasis savo valstybės, iš kurios tų emigravai, gali suveikti vienai, dviems kartoms, nes turbūt ilgiau išlaikyti tuos saitus su Tėvyne vargu ar įmanoma. Kai kuriau filmą „Santą“, vienam personažui suvaidinti reikėjo berniuko, kuris laisvai kalbėtų lietuviškai ir angliškai. Londone padariau didelę 8 -9 metų vaikų atranką šiam vaidmeniui ir žinote, su kokia problema susidūriau? Visi Nepriklausomos Lietuvos pirmosios kartos emigrantų vaikai puikiai kalba angliškai, bet lietuviškai jie praktiškai nemoka. Jau dabar jie Lietuvą vadina senelių Tėvyne ir užaugę vargu ar jaus kažkokius sentimentus mūsų kraštui. Taigi asimiliacija vyksta žaibišku greičiu. Ir tie emigrantai, kurie iki šiol sako, kad mes čia užsidirbsim pinigų ir grįšim gyventi į Lietuvą, tai, kai matai jų vaikus, supranti, kad jie iš tikrųjų negrįš vien dėl vaikų, nes jų atžalos jau yra britai, airiai, norvegai ar amerikiečiai.
- Tai gal išeiviai iš Lietuvos turėtų aktyviau jungtis į bendruomenes, nes juk tik tokiu būdu po II pasaulinio karo mūsų lietuviai išeiviai sugebėjo išsaugoti savo tautiškumą ir lietuvybę? Kitu atveju, argi duotumėte dabar interviu savaitraščiui „Čikagos Aidas“?
- Prisimenu Joną Meką, kuris prisipažino, kad kai jis išlipo iš laivo Amerikos krante, skubėjo kuo greičiau atsiskirti nuo lietuvių emigrantų. Manau, labai teisingai padarė, nes tas užsibuvimas savam gete, kažkuria prasme atkaklus lietuvybės saugojimas, gal ir yra pliusas, bet, integravimosi į kitą šalį prasme, tai tikrai didelis minusas. Teko man matyti, pavyzdžiui, kaip Brighton Beach sekmadienį pajūriu išeina pasivaikščioti absoliučiai užsikonservavusi sovietinė publika. Gyventi Amerikoje ir priklausyti tokiai bendruomenei? Tikrai nenorėčiau.
- Viename savo interviu patariate kiekvienam lietuviui pakeliauti, nes, anot Jūsų, kelionės augina žmogų, o kiekvienam kūrėjui tai tiesiog neįkainojamas dalykas. Esate keliavęs po Ameriką, kuri daugeliui lietuvių regisi svajonių šalimi. Kokia Jūsų nuomonė apie Ameriką, kurioje esate praleidęs beveik pusę metų?
- Man labai patinka Amerika. Kai buvau mažas, svajojau, kad kada nors gyvensiu Amerikoje. Bet tada sovietmetyje, manau, daugelis svajojo apie Ameriką. Jeigu būčiau jaunesnis, gal norėčiau pagyventi Niujorke, nes man tai miestų miestas.
Ajovos (Iowa) miesto universitetas (University of Iowa) turi seniausią JAV kūrybinio rašymo fakultetą ir ruošia profesionalius rašytojus. Jau 50 metų iš eilės šis universitetas kviečia iš viso pasaulio kūrėjus, suteikdamas jiems galimybę pagyventi ir iš arčiau pažinti Ameriką. Kai gyvenau Ajovoje (Iowa), teko keliauti link Pietų Dakotos (South Dakota), Nebraskos (Nebraska). Aplankiau Čikagą, Los Andželą, Niujorką. Mačiau labai skurdžią Ameriką, kur net pats neįsivaizdavau, kad tokia egzistuoja, kad žmonės gali gyventi vagonėliuose. Mačiau ir labai ištuštėjusią Ameriką. Mačiau indėnus, kurie labai apgailėtinomis sąlygomis gyvena rezervatuose. Vėliau, kai laimėjau stipendiją ir keliems mėnesiams persikėliau į Pitsburgą Pensilvanijoje (Pittsburgh, Pennsylvania State), teko susidurti su labai keistu, kažkada buvusiu industriniu, o šiandien pakankamai depresyviu miestu. Gal taip sutapo, bet labiau depresyviame mieste nei Pitsburgas niekada negyvenau. Gal tai lėmė oras, nes ten ir lietinga, ir snieginga. Kartą mus taip užsnigo, kad nudraskė visus laidus ir pusę miesto liko be elektros ir šildymo. Pusnys buvo iki kaklo ir mus visus turėjo evakuoti. Tačiau, kaip bebūtų, Amerikoje mane ypač sužavėjo žmonės, kurie labai skiriasi nuo europiečių. Kai aš atvažiuodavau į kokią nors naują vietą ir užeidavau į barą arba, apskritai, bet kurioje kitoje vietoje susitikdavau su žmonėmis, jie būdavo be galo atviri, visa laiką pasidomėdavo, kas aš esu, iš kur kilęs. Tuo tarpu Europoje, jeigu užeisi bet kuriame miestelyje į bet kokią kavinę, iš karto būsi nužiūrėtas keistais žvilgsniais ir toje vietoje jausiesi toliau svetimu. Manau, štai ko trūksta Europos integracijai, – kad žmogus jaustųsi kaip namie ne tik savo valstybėje, bet ir svetur. Man Amerika šiuo atžvilgiu pasirodė labai atvira.
- Ar teko Amerikoje bendrauti su Lietuvos rašytojais išeiviais ir, apskritai, kaip Amerikos lietuviai vertina Jūsų kūrybą?
- Kai buvau Amerikoje, buvau apsistojęs pas Saulių Tomą Kondrotą. Norėjau susitikti su Tomu Venclova, bet jis tuo metu buvo išvykęs. O dėl mano kūrybos vertinimo? Manau, Amerikos lietuviai yra labai įvairūs. Senesnės kartos skaitytojai yra labiau konservatyvių pažiūrų. Jie mano kūrybą, manau, vertina nelabai teigiamai. Atsimenu, kai pasirodė mano pirmasis novelių rinkinys „Kam vaikų?“, lietuvių išeivijos literatūros patriarchas Bernardas Brazdžionis kažkam laiške rašė: „Už ką tas Ivaškevičius taip nemyli Lietuvos?“. Kažkuria prasme, man tai savotiškas įvertinimas ir įrodymas, kad aš darau ne tą patį, ką darė Brazdžionis. Manau, mano literatūrinė kūryba labiau priimtinesnė yra šiuolaikinės kartos išeiviams, kaip ir mano statomi spektakliai, sukami filmai.
**
Vietoj dosjė: Marius Ivaškevičius - vienas iš nedaugelio Lietuvos kūrėjų, įvaldęs nemažai meno raiškų. Jis rašo ne tik pjeses ir kino scenarijus, bet ir pats bando savo kūrinius įgyvendinti tiek scenoje, tiek kino ekrane. Iš kitų šiuolaikinių kūrėjų Marius Ivaškevičius išsiskiria savitu ir nauju kūrybos stiliumi interpretuojant Lietuvos istorijos temas bei dideliu dėmesiu tautinei savimonei. Kūrėjo paskirtį šių dienų kontekste puikiai apibūdina jo paties daugialypė veikla, kuri suteikia didelę galimybę kalbėti apie visuomenę. Nesvarbu, ar tai būtų tarpukario Lietuva, ar šiandieninė globalizuota Europa, ar civilizacijos aukštumas perkopusi Amerika. Tai ta pati pasaulio visuomenė, ieškanti savos tapatybės, politinės bei kultūrinės erdvės chaotiškoje karo ir ideologijų nusiaubtoje istorijoje.
Rasa Kazlaitė
