Kompanijos „Promostar“ ir „2 PRO Studio“, prieš metus pristačiusios Sauliaus Prūsaičio koncertą, o šį rudenį – roko operą „Jūratė ir Kastytis“, dabar kviečia į jau kelis dešimtmečius vienu populiariausių TV laidų vedėju ir atlikėju publikos pripažįstamo Marijono Mikutavičiaus išskirtinį koncertą Čikagoje, „Compass“ arenoje. Vasaro 3 d. atėjusių į koncertą laukia nepakartojama nuotaika, energija ir šokiai ir, žinoma, ne viena Lietuvoje hitu tapusi Marijono daina, kurią žino ir seneliai, ir anūkai. Šio atlikėjo fenomeną taikliai apibūdino vienas artimiausių dainininko bičiulių, TV laidų vedėjas Martynas Starkus: „Jis – paprastas, gali būti kiekvieno draugas. Ir tuo pačiu turi kažką išskirtinio, ko neturime nė vienas mūsų“. Besiruošiant koncertui pakalbinome Marijoną – jo mintimis apie turimus talentus bei apie būsimą koncertą dalinamės ir su jumis, mieli skaitytojai.
– Kaip Amerikos lietuviams galime pristatyt Marijoną Mikutavičių?
– Pristatykite taip: „Senstantis, visame pasaulyje garsus svajonių jaunikis brenda per Atlantą, kad sujungtų žemynus ir dainuotų dainas, kurios vienija.“
– Dievas dovanojo jums visą glėbį talentų – kaip susidėliojo, kad tiek daug telpa viename žmoguje?
– Žvaigždės taip išsidėstė ir Saturnas buvo Liūto žvaigždyne. Jei būtų ten atsidūręs ir Jupiteris, tai būčiau gimęs Amerikoje ir kompaniją „Tesla“ būtų įkūręs ne Elonas Muskas, o aš. Ne, bet negali visada sektis.
– Kuo dabar gyvena Marijonas?
– Dabar nykiai šildau sriubą ir pabandysiu šimtąjį kartą įrodyti sergančiam sūnui, kad valgyti – sveika. O bendrai paėmus, tai šiek tiek užsiimu kūryba, šiek tiek visuomenine veikla ir šiek tiek žvejyba ant ledo. Svarstau, ar dar važiuoti ant ledo, ar nerizikuoti, kad nesusirgčiau prieš Čikagą.
– Praėjusį rugsėjį kartu su kitais atlikėjais Čikagoje mums dovanojot roko operą „Jūratė ir Kastytis“. Esat sakęs, kad tai – „tikrai stebuklus darantis kūrinys“ ir džiaugėtės būdamas jo dalimi. Kur slypi čio kūrinio populiarumo paslaptis?
– Jis labai arti lietuviškos sielos, persismelkęs pagoniškomis legendomis ir turi kažkokį gamtišką ryšį su mūsų žeme. Gal ne visi, bet dauguma mūsų pasąmonėje jaučia tą jaukią nostalgiją mūsų istorijai ir praeičiai, tarsi būtume atėję iš tolimos planetos, kuri gal gyva tik padavimuose, bet taip gražu ja tikėti.
– Ar dažnai tenka koncertuoti ne Lietuvoje?
– Ne per dažniausiai, bet kartą ar du metuose išvykstam kur nors į JAV, Jungtinę Karalystę, Norvegiją ar dar kur.
– Ar pajutote skirtumą tarp mūsų gimtinėje ir svetur gyvenančių lietuvių, kurie ateina į jūsų koncertus?
– Dabar gal ne taip stipriai. Publika būna nevienoda ir pačioje Lietuvoje, o skirtumai šiame globaliame pasaulyje išsitrina greičiau nei anksčiau. Bet pamenu, kai atvykau į Čikagą koncertuoti pirmą kartą, o tai buvo aplink 2000-uosius, tai kontrastas buvo labai maloniai didelis. Lietuvos publika tuo metu dar tik vadavosi iš to sovietinio santūrumo, o Amerikos lietuviai jau buvo persiėmę amerikiečiams būdingu laisvumu.
Pamenu, koncertavau Willowbrook’e, vienas, be grupės. Ir ten buvo toks ilgas scenos podiumas, kuriuo galėjai judėti. Tai man juo bevaikštant, šampano prisivaišinusios ir net jau vyresnio amžiaus moterys linksmai nusiteikusios tiesiog graibė už šlaunų. Aš jų nuoširdžiai klausiau – „Ką jūs, po velniais, čia vartojat Amerikoje? Kodėl lietuviai tokie drovūs tik Lietuvoje?“:) Man labai patiko. Ne tik tai, kad nutampė kelnes, bet kad būtent tokį laisvą visada įsivaizduodavau rokenrolo koncertą. Dabar ir Lietuvoje publika nepalyginamai drąsesnė, nei buvo kadaise, ir tai yra vakarietiško atsipalaidavimo išraiška.
– Jeigu pažiūrėtumėm iš šalies, kaip šiandien atrodo Lietuvos muzikinis pasaulis?
– Lietuvos muzikinis pasaulis, kaip ir daug kur kitur, labai nuobodus, jei klausysime tik „mainstreaminį“ radiją, tačiau jeigu įlendi giliau, kur eksperimentuoja jaunimas, tai tas pasaulis – labai kūrybingas. Nežinau, ar kada mes turėjome tokį kiekį muzikuojančių žmonių. Net palyginus su devinto dešimtmečio laisvėjimo kultūriniu sprogimu, dabar visko atrodo daugiau. Daugiau informacijos, daugiau priemonių, lengvesnis kontaktas tarp žmonių, turint omeny ryšio įrenginius. Jie geriau moka anglų kalbą nei mes kadaise ir kas keista, jaunimas mielai kūryboje naudoja tarmes – dzūkų ar žemaičių, kas, atrodytų, jiems nebėra aktualu. Nuoširdžiai sakau, kad mano muzikinės karjeros pradžioje nebuvo tokio kiekio taip gerai dainuojančių vaikinų, o tuo labiau – merginų. Neretai jų muzika – jau ne mano skonio, tačiau negaliu paneigti, kada daugeliu atvejų jie profesionalesni nei vyresnioji karta.
– Ar mūsų vis dar yra 3 milijonai?
– Dainoje aš apdairiai dainuoju, jog „mūsų pasauly – tik trys milijonai“. Tad pasauly mūsų tikrai kur kas daugiau nei trys milijonai :)
– Ko vis dėlto mums trūksta, kad būtume drauge, o ne išsibarstę po visą pasaulį?
– O ko trūksta visoms pasaulio tautoms? Airiams, žydamas, kinams, vokiečiams, libaniečiams ir t. t. Kai žmogus buvo nuleistas ant žemės, joje nebuvo neperlipamų sienų. Jei taip būtų, tai visi ir tebegyventų Afrikos žemyne, jei tikėti mokslininkais. Genetiškai mes klajokliais buvome kur kas ilgiau, nei išmokome gyventi sėsliai. Mano galva, mes visi pirmiausia esame žmonės, o tik po to – tautos ir valstybės. Vienus likimas ar ambicijos nuneša toliau, kiti įsirausia ten, kur yra, ir jiems patogu. Mums skirta žemė neturi visų uždaryti ir užkalti langines. Bet ją galima paversti tokia, į kurią gera atvykti ir į kurią norisi sugrįžti.
– Svajonės, planai...?
– Kad rusija pas mus neatsineštų savo prakeikto karo. Ir noriu iš JAV parsigabenti seną, 1970-ųjų „Chevrolet Nova“ ir ją restauruoti, nors neturiu jokio supratimo apie mechaniką.
– Kas laukia atėjusių į jūsų koncertą vasario 3 dieną?
– Bus energinga, karšta ir linksma – tai mes su grupe tikrai sugebam!
– Ačiū už pasikalbėjimą, nekantriai lauksime Čikagoje.
**
„Compass“ arenos (625 Joliet Rd, Willowbrook, IL 60527) durys atidaromos 8 val. v., koncertas prasidės 9 val. v. Bilietai parduodami parduotuvėse „Smilga“ (630-427-0929), „Old Vilnius“ (630-324-6811) ir „Lithuanian Plaza“ (708-599-9866), taip pat bilietus galite užsisakyti rašydami žinutę tel. 708-668-6214.