Artėjantis kovas ir vėl mums tradiciškai primins apie Lietuvos globėją - šv. karalaitį Kazimierą. Kovo 4 d. visoje Lietuvoje rengiami jo atminimui skirti renginiai, sakomi pamokslai. Tačiau kuris iš mūsų prisimename šlovingą anksti užgesusio Kazimiero gyvenimo istoriją?
Karalaitis Kazimieras (1458-1484 m.) buvo garbingos Gediminaičių giminės palikuonis. Jo tėvas Kazimieras, Jogailos jaunesnysis sūnus, buvo santūrus ir kuklus, bet savo tikslų atkakliai siekiantis žmogus. Iš prigimties demokratiškas, jis su visais, net prasčiokais, elgdavosi mandagiai ir lenkų ponų buvo pravardžiuojamas „kailiniuotuoju karaliumi“. Šventojo Kazimiero motina Elzbieta Hadsburgaitė buvo Austrijos kunigaikščio ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Alberto II duktė. Ji išaugino vienuolika vaikų – šešis sūnus ir penkias dukteris. Dukterys ištekėjo už vokiečių kunigaikščių, o iš sūnų tik dviem neteko nešioti karaliaus vainiko – kunigui ir šventajam. Štai kodėl istorikai ją praminė „karalių motina“.
Kai 1471 m. Čekijos karaliumi tapo jo vyriausias brolis Vladislovas, trylikametį Kazimierą buvo nutarta įsodinti į Vengrijos sostą, kurį jis turėjo teisę paveldėti pagal motiną. Jaunasis Kazimieras buvo pastatytas paskubom samdytos kariuomenės priekin ir leidosi į pirmą ir paskutinį savo gyvenime karo žygį. Neparuoštas, neapgalvotas ir avantiūriškas žygis baigėsi nesėkme, ir po pusantro mėnesio karalaitis jau buvo Krokuvoje, šalia tėvo. Šitaip Dievo Apvaizda tarsi parodė, jog karalaičio laukia ne žemiškas sostas.
Kazimieras drauge su jaunesniuoju broliu Jonu Albrechtu dalyvauja visose svarbesnėse tėvo kelionėse – į užsienio pasiuntinių priėmimą Vilniuje, į lenkų seimą Piotrkove ir lietuvių – Brastoje. Pastarajame bajorai prašo karaliaus vieną iš sūnų paskirti Lietuvai valdyti, tačiau šis atrėžia jos niekam neatiduosiąs. Jonas Albrechtas paslapčiom nubraukia nusivylimo ašarą, o Kazimieras lieka abejingas: jį vis mažiau betraukia šio pasaulio karalystė…
Karalaitis iš tiesų buvo visiška priešingybė savo broliams. Jaunuolis, kurio šūkis: „Verčiau mirti, negu susitepti!“; princas, kuris sako: „Nieko nėra garbingesnio pasaulio valdovams, kaip tarnauti Kristui vargdienių ir bedalių asmenyje“; žmogus, kuris gyvena pagal taisyklę: „Po Dievo labiausiai reikia mylėti tiesą ir teisingumą“; krikščionis, kuris be ašarų negali paimti kryžiaus į rankas ir netgi pažvelgti į jį… Ir pirmiausia jis – uolus Marijos garbintojas, gyvenęs su numylėta giesme „Omni die dic Mariae” ( „Meilės himną tau, Marija…“) lūpose ir širdyje.
1479 m. Kalėdoms atvykęs į Vilnių, karalaitis padeda tėvui tvarkyti valstybės reikalus. Karalius vis dar tikisi padaryti jį savo įpėdiniu, tačiau sūnus eina Apvaizdos nurodytu keliu. Gilėja jo susikaupimas, artėja galutinė dvasinė branda, jis tiesiog spinduliuoja. Žmonės tai mato ir jaučia, jie jau dabar jį vadina Lietuvos Angelu.
Tačiau šis nežemiškas jaunuolis su visai žemiška misija, tėvo siunčiamas, vyksta į Radomą. Nuo 1481 m. pavasario dvejus metus ten pavaduoja karalių. Jis laikos griežtos dienotvarkės: ryte – šv. Mišios, dieną – darbas, vakare – ligonių lankymas, vargšų šelpimas.
Čia jam tenka paskutinis išmėginimas: gležną kūną užpuola džiova. Sunerimusių tėvų parkviestas Lietuvos sostinėn, Kazimieras neketina ligai pasiduoti ir netgi išprašo tėvo, kad jam pavestų pakanclerio pareigas, kurias sąžiningai vykdo iki paskutinių dienų.
Kai 1471 m. Čekijos karaliumi tapo jo vyriausias brolis Vladislovas, trylikametį Kazimierą buvo nutarta įsodinti į Vengrijos sostą, kurį jis turėjo teisę paveldėti pagal motiną. Jaunasis Kazimieras buvo pastatytas paskubom samdytos kariuomenės priekin ir leidosi į pirmą ir paskutinį savo gyvenime karo žygį. Neparuoštas, neapgalvotas ir avantiūriškas žygis baigėsi nesėkme, ir po pusantro mėnesio karalaitis jau buvo Krokuvoje, šalia tėvo. Šitaip Dievo Apvaizda tarsi parodė, jog karalaičio laukia ne žemiškas sostas.
Artimieji, susirūpinę jo sveikata, pagal to meto gydytojų patarimus, ragina Kazimierą gintis nuo džiovos nusižengiant skaistybei. Pasipiktinęs karalaitis atkerta nė neketinąs ieškoti kitokios sveikatos kaip Kristus. Gilėja jo maldingumas, auga maldos poreikis. Ne kartą tarnai jį randa naktį besimeldžiantį prie uždarytų Vilniaus Katedros durų…
Gailestingosios Dievo Motinos globa jį lydi iki pat kovo 4 d., kai anksti rytą, išklausęs šv. Mišias ir priėmęs Švč. Sakramentą, Kazimieras miršta, nuėjęs trumpą 25 metų gyvenimo kelią žemėje. Su didžiausiomis iškilmėmis jo garbingieji palaikai nulydimi į Vilnių ir palaidojami Katedroje.
1602 m. paskelbtas šventuoju, daugiau kaip penkis šimtmečius dangiškasis Globėjas lydi Lietuvą istorijos išmėginimuose. Jo veidas žvelgia į mus iš paveikslų ir freskų, nuo pakelės kryžių ir koplytėlių, jo vardas skelbia brolijų, draugijų, mokyklų pavadinimuose, žmonių pavardėse ir krikštavardžiuose, vietovių pavadinimuose.
