Simona, Edvardas ir Benediktas užaugo Jungtinėse valstijose, šios šalies lietuvių sostinėje vadinamoje Čikagoje. Nors jų šeimas už Atlanto atvedė skirtingos aplinkybės, visi turi šį tą bendro – nė dienos nepamiršo, kad yra lietuviai.

Simona Bilevičiūtė sako esanti be galo dėkinga tėvams už lietuvišką vaikystę. Trečiame pagal dydį Jungtinių valstijų mieste, kur gyventojų skaičius siekia kone 3 milijonus, lengva pasimesti. Tačiau mergina visada žinojo, kur jos vieta – be galo laukdavo kiekvieno savaitgalio, kai galės sutikti draugus lietuviškoje mokykloje.

„Iš pradžių tikrai tėvai spaudė ir būdama maža aš nelabai supratau, kodėl jie man taip liepė eiti, visur dalyvauti. O dabar aš jiems dėkinga vien dėl to, kad aš dabar visur noriu būti ir dalyvauti. Man dabar lietuvių bendruomenės tikslai ir vertybės yra labai svarbūs. Aš noriu kuo daugiau prisidėti“, – pasakoja pašnekovė.

Nors visą savo gyvenimą praleido už Atlanto, atvykusi į Lietuvą Simona jaučiasi tarsi namuose. Sako, gyvenimo tempas čia daug ramesnis, o aplink visi tokie, kaip ir ji pati.

„Amerikoje visi taip spaudžia, visi labai greitai gyvena. O čia visi ramesni, visi savo vietoje, visi gyvena ir daro tai, ką jiems reikia. Ir tai, aš sakyčiau, yra didžiausias skirtumas“, – sako ji.

Lietuviško gyvenimo paragavusi mergina jau svarsto, kad norėtų čia likti ir ilgiau. Prisipažįsta netgi dvejojusi, ar nevertėtų Lietuvoje studijuoti. Nors galiausiai pasirinko Ilinojaus universitetą Čikagoje, prasitaria, kad plano pavadinimu „Lietuva“ vis dar neatsisakė. „Tikrai čia norėčiau pagyventi, nes man čia taip gera. Jaučiuosi savimi čia“, – pasakoja Simona.

O Benediktą su Lietuva sieja ypatinga istorija. Jo šeimoje mūsų šalies vardas skamba kaip niekad išdidžiai. Benedikto proprosenelis – antrasis Lietuvos prezidentas, signataras Aleksandras Stulginskis.

Benedikto promočiutė, Aleksandro Stulginskio duktė Aldona, vis dar gyvena Čikagoje. Benediktas juokiasi, kad ji niekada nepavargsta pasakoti istorijų iš vaikystės, kai tarpukario Lietuvoje gyveno Kaune.

Tiesa, ne visos su Lietuva susijusios Benedikto šeimos istorijos smagios ar keliančios šypseną.

„Mano proprosenelis buvo ištremtas į Sibirą. Yra istorija apie laišką, kurį jis parašė mano promočiutei, kad išlaikytų lietuvybę ir katalikiškumą. Jis tą laišką parašė traukinyje iki Sibiro ir tada stotyje jį išmetė per langą. Kažkas surado ir jai laišką perdavė. Mes jį ilgai saugojom, tik prieš porą metų atidavėm prezidentūrai“, – pasakoja vaikinas.

Nors dauguma jaunuolio artimųjų gyvena už Atlanto, Benediktas prisipažįsta – Lietuvoje jis jaučiasi kaip tikruose namuose.

„Man labai čia patinka, viskas labai skiriasi nuo Čikagos. Čia mažesnis senamiestis, jaukus, gražus, o Čikagoj dangoraižiai tokie dideli, kad net kartais nejauku – žiūri ir negali matyti dangaus“, – atskleidžia Benediktas.

Edvardo šeima į Jungtines valstijas emigravo jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Po dešimtmečio už Atlanto gimė Edvardas.

„Aš iki 3 klasės nežinojau, kaip šnekėti angliškai, mano mokytojos dažnai net nesuprasdavo, ką sakau“, – prisimena jaunuolis.

Atvykęs į Lietuvą su Lietuvių išeivijos studentų stažuočių programa Edvardas prisipažįsta mūsų šalį atradęs tarsi iš naujo. Būtent dėl to labai rimtai svarsto kurti gyvenimą tėvų gimtinėje.

Grįžti gyventi į Lietuvą svarsto ne tik Edvardas. Tokių minčių jau kurį laiką turi ir visa jo šeima. Tėvai svajoja gyventi pajūryje, o močiutė – grįžti į gimtąjį Alytų. Tad išgirdusi iš Edvardo gražius žodžius apie Lietuvą, nesulaikė ašarų.

„Labai džiaugėsi, kai aš atsiunčiau nuotraukas iš Lietuvos. Mano mama net parašė man žinutę, sakė, kad močiutė verkė nuotraukas išvydusi. Bet džiaugsmo, ne liūdesio ašaros buvo – močiutė labai norėjo, kad aš atskrisčiau į Lietuvą ir pamatyčiau viską – savo istoriją, savo kraują, savo šaknis“, – tikina Edvardas.

Nors įprasta manyti, kad didelėse šalyse daug daugiau galimybių, jaunuolius žavi maža ir jauki Lietuva. Sako, Vilniaus senamiestyje automobilio iš viso nereikia, o per kelias valandas gali atsidurti pajūryje. Tad moderni Lietuva tikrai turi ką pasiūlyti.