„Fantasy gali būti maloni pramoga. Bet ne tik. Šis literatūros žanras gali perteikti giliausius žmogaus širdies klausimus, tarp jų ir religinius, teologinius, bei atsakymus, kurių neįmanoma išreikšti kitu būdu, tik per mitologinius archetipus ir simbolius“, – šitaip pristatoma anglų kalba išleista lietuvio, vienuolio ir kunigo Kūdikėlio Jėzaus Pranciškaus Nekrošiaus CSJ knyga „Teologinis Viduržemės kraštovaizdis“. Joje nagrinėjamos krikščioniškos idėjos ir simboliai J. R. R. Tolkieno kūryboje, ypač „Žiedų valdove“. Per Žolinę, knyga pristatyta Vilniuje, sausakimšoje Šv. Jono brolių vienuolyno salėje. Dabar Brolis Pranciškus palieka atsiskyrėlišką vienuolio gyvenimą ir atvyksta pas mus tik gavęs ypatingą leidimą šiam vieninteliam kartui, kad pristatytų savo nuostabią, fantastišką knygą apie Tolkieno „Žiedų valdovą“ – „The Theological Landscape Of Middle Earth: On Theology In J.R.R. Tolkien's Fantasy“. Kviečiame susitikti su juo knygos pristatyme spalio 13 d., sekmadienį, 12 val.dienos Pal. Jurgio Matulaičio Misijoje (14911 127th St., Lemont, IL 60439).

Tolkieno kūrybos gerbėjai neturėtų nustebti, kad vienuolis susidomėjo rašytojo legendariumu. Rašytojas buvo uolus katalikas, pats aiškiai įvardijęs katalikybės įtaką savo kūrybai. 1953 m. laiške šeimos draugui jėzuitui Robertui Murray jis rašė: „Tai žinoma, kad „Žiedų valdovas“ yra iš esmės religinis ir katalikiškas kūrinys, iš pradžių nesąmoningai, tačiau taisant – jau sąmoningai. Dėl to neįdėjau arba išėmiau iš įsivaizduojamo pasaulio beveik visas nuorodas į ką nors primenančio „religiją“, kultus ar praktikas. Religinis dėmuo yra susigėręs į pasakojimą ir simboliką.“

Nuo darbo su paaugliais prie magistro darbo temos

Ir vis dėlto, kas paskatino Kūdikėlio Jėzaus Pranciškų parašyti knygą apie „Žiedų valdovą“ anglų kalba?

„Hobitą“, Lietuvoje išleistą 1985 m., jis perskaitė dar paauglystėje, kitos Tolkieno knygos sovietmečiu išverstos į lietuvių kalbą nebuvo. Tarnaudamas Prancūzijoje, Orleano mieste, vienuolis iš naujo atkreipė dėmesį į rašytojo kūrybą, kai parapijos kino salėje klebonas rodė ką tik pasirodžiusius ir didelės sėkmės sulaukusius režisieriaus Peterio Jacksono „Žiedų valdovo“ filmus („Žiedo brolija“ 2001 m., „Dvi tvirtovės“ 2002 m., „Karaliaus sugrįžimas“ 2003 m.). „Atsimenu, kaip žiūrėjau ir man tiesiog atvipo apatinis žandikaulis – kiek tame filme buvo gausu krikščioniškų simbolių“, – prisimena kunigas.

2009-aisiais jau Lietuvoje su savanoriais ir paaugliais Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus keturias dienas kūrė filmą pagal „Žiedų valdovą“ Šv. Jono šeimų festivalyje. Nelabai apie Dievą ir Bažnyčią norinčius girdėti jaunuolius per šį kūrinį pavyko sudominti tikėjimu. Iš tiesų tai buvo tikras pasisekimas. Tuomet kunigas pradėjo galvoti apie fantasy vaidmenį evangelizuojant šiuolaikinio pasaulio žmones.

Vėliau vienuolis kongregacijos vyresniųjų buvo paskirtas dirbti sielovadininku Seton Hall universitete, Naujojo Džersio valstijoje, JAV. „Jeigu sudomino Lietuvos paauglius, gal sudomins ir Amerikos studentus?“ – pagalvojo jis ir pasiūlė programą „Nuo „Žiedų valdovo“ iki Apreiškimo knygos“. Kiekvieną savaitę su studentais drauge žiūrėdavo P. Jacksono filmų ištraukas ir diskusijose „gliaudydavo“ paslėptą krikščionišką simboliką. Sumanymas pasiteisino – dalis programos dalyvių pradėjo sekmadieniais vaikščioti į universiteto miestelyje aukojamas šv. Mišias. Tolkieno fantasy padėjo jaunimui priartėti prie Dievo, Kūrėjo ir Atpirkėjo, slėpinio.

Po trijų semestrų, peržiūrėjus visą trilogiją, didžiausi entuziastai iškeliavo į Naująją Zelandiją, kur filmai buvo sukurti. Drauge keliavo ir amerikiečių katalikų televizijos EWTN filmavimo grupė, kurios žurnalistė tėvą Kūdikėlio Jėzaus Pranciškų apibūdino taip: „Kai kalba apie Tolkieno kūrybą, jo akys užsidega džiaugsmu, tarsi kalbėtų apie brangų bičiulį. Jis cituoja iš „Žiedų valdovo“, po to iš Šventojo Rašto, pabrėždamas mums paraleles. Jam Tolkienas yra vartai į krikščionybės gelmes.“

Grįžus iš „piligrimystės Viduržemėje“ kunigui reikėjo pasirinkti magistro darbo temą, iš pradžių jis žadėjo rašyti iš Josepho Ratzingerio eschatologijos, tačiau vienos studentės, drauge diskutavusios apie P. Jacksono filmus, paklaustas, kodėl rašo ne iš „Žiedų valdovo“, ją pakeitė. Teologijos fakultete, kuriame vienuolis mokėsi, dirba biblistas profesorius Gregory Glazovas – rusų disidento, į katalikybę atsivertusio žydo sūnus, atsimenantis vaikystės vasaras Klaipėdoje. Tapęs Kūdikėlio Jėzaus Pranciškaus darbo vadovu, jis atvėrė jam platų akademinės teologijos lauką apie Tolkieno legendariumą ir supažindino su Stratfordo Caldecotto – autoritetingiausio krikščioniškų temų Tolkieno kūryboje tyrinėtojo, darbais. Per diplomų įteikimą prof. Glazovas kunigą paragino išleisti knygą. Rankraštį jis parodė lietuvių kilmės kunigui Peteriui Stravinskui, leidyklos „Newman House“ direktoriui, pastarasis sakė išleisiąs, tik paprašė akademinį tekstą išversti į žmonių kalbą. Taigi vienuoliui teko dar metus darbuotis su keliais pagalbininkais.

Grožis patraukia prie Dievo

Šv. Jono kongregacijos broliams būdinga ypatingai akcentuoti protą, kurio tikslas yra tiesa, ir valią, kurios tikslas yra gėris. Tuo metu tiesos ir gėrio sankirta – grožis – apmąstomas menkiau, todėl grožio teologinė prasmė tyrinėjant Tolkieno kūrybą vienuoliui tapo atradimu. „Didžiausias atradimas man buvo suprasti, koks galingas būdas prieiti prie Dievo yra grožis. Pats Dievas yra be galo gražus. Kai suvoki, kad Jis ne tik tiesa, ne tik gėris, bet ir aukščiausias grožis – tai labai stipriai patraukia. Kitas atradimas – dabar ši tendencija labai madinga tarp teologų Amerikoje – suvokimas, kad tikėjimo neįmanoma perduoti kitaip, kaip tik remiantis vaizduote. Daugumai žmonių negali nieko tiesiai pasakyti apie Kristų, jie įgiję imunitetą. Pasitvirtino mano ankstesnės patirtys su Lietuvos paaugliais ir Amerikos studentais – grožis patraukia žmones prie Dievo“, – pasakojo autorius knygos pristatymo Vilniuje metu.  

Jis priminė ir svarbų Vatikano dokumentą apie grožį kaip kelią evangelizuoti šiuolaikinius žmones „Via pulchritudinis“ (lietuviškai jį galite perskaityti čia: https://eis.katalikai.lt/vb/romos_kurija/popieziskosios_tarybos/kulturos/2006-03-27_via-pulchritudinis).

„Kai grožis atitinka požeminę tiesos ir gėrio srovę, pasidaro dvigubai stipresnis ir per vaizduotę gali daug labiau patraukti nei vien tik tiesa ar vien tik gėris, – sakė vienuolis. – Tokiu būdu grožis pasidaro nepaprastai stiprus, galingas įrankis, netgi ginklas kovoje už tiesą ir gėrį. Beje, kaip ir už melą ir blogį. Juos skleidžiant galima pasinaudoti ta pačia vaizduote.“   

„Jei nekreipsime dėmesio į grožį, kuris maitina vaizduotę, mūsų kalbos apie nuostabiausią tiesą ir didžiausią gėrį daugeliu atveju nutekės nuo žmonių kaip vanduo nuo žąsies plunksnų, – kalbėjo kunigas. – Mūsų laikais tai tinkamiausias būdas prieiti prie žmogaus širdies. Nuo ilgo „mirkimo“ krikščioniškoje kultūroje šiuolaikinis žmogus tapo tarsi nuo jos paskiepytas. Jam pasidaro bloga vos išgirdus žodį „Kristus“. Kai ne kalbi, o parodai Kristų per grožį – žmogus „užsikabina“. Čia yra visas Tolkieno genialumas.“

Kur „Žiedų valdove“ Kristus?

Neretai Tolkieno kūryba kritikuojama dėl vienprasmių veikėjų – tik gerų ar tik blogų, tačiau knygos apie teologiją „Žiedų valdove“ autorius teigia, kad taip anaiptol nėra. Pavyzdžiui, skaitydami „Silmariljoną“ matome, kad angelų simboliais laikomi elfai yra pridirbę ir blogybių. Galadrielė, Mergelės Marijos įvaizdis „Žiedų valdove“, buvo sukilusi prieš valarus, tikruosius angelus, kuriuos Viduržemės gyventojai laikė dievais. Smygolas-Golumas, kurio buvęs gerumas kartkartėmis prasimuša pro šlykštumą, yra akivaizdus dvilypumo modelis, priduria kunigas. Tai gerai parodyta P. Jacksono filme, kur Golumas ginčijasi pats su savimi. Frodas, akivaizdžiai teigiamas herojus, paskutinę akimirką taip pat susvyruoja ir nori žiedą pasilikti sau.

Nuoširdžiai alegorijos nemėgęs Tolkienas „Žiedų valdove“ nesukūrė konkretaus Kristaus simbolio, kaip pavyzdžiui, liūtas Aslanas „Narnijos kronikose“. „Kristus yra daugelyje pasakojimo herojų. Teologiškai taip daug teisingiau, nes neįmanoma Kristaus slėpinio išreikšti per vieną simbolį, net jei jis biblinis, kaip Judo liūtas, kurį panaudojo C. S. Lewisas. „Žiedų valdove“ Kristaus slėpinys išreiškiamas ir per Frodą, ir per karalių Aragorną, ir per burtininką Gendalfą, ir net per Semą, Frodo tarną. Visi jie atspindi kažką iš Kristaus slėpinio. Tik kartu juos paėmus susideda mozaika, kurioje gali įžiūrėti daug tobulesnį ir gilesnį Kristaus paveikslą nei „Narnijos kronikų“ alegorijoje, bet tam reikia tikėjimo“, – kalbėjo tėvas Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus.

Sakramentalumas

Kad ir kaip Tolkienas nemėgo alegorijos, nepavyko jos visiškai išvengti, ypač susijusios su tuo, kas buvo jo paties gyvenimo ašis – Švenčiausiuoju Sakramentu. Būdamas uolus katalikas jis kone kasdien dalyvaudavo ir kartais patarnaudavo šv. Mišiose. Eucharistijos alegorija, kaip Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus rašo knygoje, pritardamas kitų rašytojo kūrybos tyrinėtojų įžvalgoms, yra elfų lembasas. Nykštukas Gimlis yra skeptiškas šios beskonės „kelionduonės“ atžvilgiu, tačiau elfai jį perspėja jos nešlamšti, nes vieno kąsnelio užtenka visai sunkios kelionės dienai. Lembasas valią pamaitina net labiau nei kūną. O bloguosius herojus atbaido net lembaso vaizdas ir kvapas, prisiminkite Golumo ar orkų reakciją į jį. Knygoje rašoma, kad eucharistinis yra ir Frodo pasiaukojimas, nešant žiedą sunaikinti į Lemties kalną.

„Per sakramentalumą mes galime įžvelgti už regimybės esančią neregimą tikrovę, kuri maitina mūsų sielą ir dvasią, protą ir širdį. Ši linija eina per visą Tolkieno kūrybą, ypač „Žiedų valdovą“, – teigia knygos autorius.  

Anot jo, žmogui, kuris yra ne tik dvasia, bet ir kūnas, siekiant dvasinių gėrybių reikalingos apčiuopiamos – štai kodėl sakramentai yra regimi ženklai, nors perteikia neregimą Dievo malonę. Karalius Aragornas kitiems personažams atrodo bastūnas, tačiau iš tiesų yra karalius, Elendilas. Tik jo rankose piktžolė „Karaliaus pėdsakas“ tampa gydančiu atelasu – tai paralelė su ligonių patepimu, kuris tampa sakramentu, tik atliktas kunigo. Kaip pastebima knygoje, Aragornas galėtų išgydyti vien savomis rankomis, tačiau jis naudoja vaistažolę – reikalingas regimas neregimos galios ženklas, kaip ir sakramentų atveju.

Tolkieno kūrybą tyrinėjantys autoriai „Žiedų valdove“ įžvelgia ir daugiau katalikų sakramentų reprezentacijų, pavyzdžiui krikšto, sutvirtinimo, susitaikymo. O lengviausia, kaip teigia Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus, kūrinyje atpažinti santuokos sakramentą. Jame skaitome apie tris santuokas: Arvenos ir Aragorno, Eovynos ir Faramiro bei Semo ir Rožytės.

Pasak vienuolio, svarbiausia, kad visa pasaulio „Žiedų valdove“ vizija yra sakramentinė, t.y. nurodanti skaitytojui į tai, kas yra už regimų pavidalų, kasdienybės. „Teologiniai simboliai ir idėjos apvalo, pašventina ir evangelizuoja mūsų vaizduotę. Savaime būdama neutrali, vaizduotė gali patraukti į nuodėmę, blogį, mirtį, arba priešingai – pakylėti virš kasdienybės į kilnesnius, gražesnius, aukštesnius dalykus, kurių trokšta mūsų širdis“, – sako Kūdikėlio Jėzaus Pranciškaus.

Fantasy paguoda

Anot jo, fantasy Tolkienui pirmiausia buvo ne literatūros žanras, o žmogaus sielos galia įžvelgti Dievo Kūrėjo pėdsakus ir pagal juos kurti savo pasaulį, sustiprinant tuos aspektus, kurie jau yra realybėje.

„Rašytojas kalba apie pabėgimą iš šio pasaulio, mūsų kasdienybės, kalėjimo. Čia galima atrasti paralelę su atpirkimu ir paguoda teologijoje. Tolkienas sako, kad fantasy mus guodžia, kai šio pasaulio beprasmiškumas varo į neviltį ir depresiją. „Paguoda“ yra krikščioniška sąvoka, ji sustiprina ir įkvepia viltį gyventi ir siekti didesnių dalykų už kasdieniškus. Vilties įkvėpti galime siekti šventumo kaip būdo ištrūkti iš nuodėmės šlykštumo į Dievo malonės grožį.“

Rosita Garškaitė, bernardinai.lt