Kai pasaulyje ir namuose viena tragedija veja kitą, kai slegia kasdienybės rūpesčiai ar įtraukia neatidėliotini įvykiai artimiausioje aplinkoje, neretai galime primiršti, kad vis dar tęsiasi kruvinas rusų okupantų bandymas palaužti Ukrainos kovą už savo Nepriklausomybės išsaugojimą. Tačiau kai kuriems lietuviams, kitų Baltijos ir Rytų Europos šalių atstovams ir net amerikiečiams, pasiryžusiems prisijungti prie Ukrainos kovos, šis karas tebėra pavojinga kasdienybė.

„Čikagos Aido“ redakcija palaiko ryšius su fronte kovojančiais lietuviais, labai džiaugiasi kiekviena maža pergale ir kartu gedi netekčių. Fronte kovojančių užsieniečių gyvybėms gresia nuolatinis pavojus, tačiau jie puikiai supranta, kad šis pavojus išlieka ir už karo lauko ribų, ir ne tik jiems patiems, bet ir jų artimiausiems žmonėms. Štai kodėl mūsų skaitytojų nepasieks išsamūs interviu ar reportažai – visų pirma, saugumo sumetimais, o taip pat ir dėl to, kad visi šie ginklo broliai ne žodžio, o veiksmo žmonės.

Jie kasdien gyvena viltimi, jog iš eilinės užduoties atgal sugrįš visi, visa naujai susiformavusi šeima. Vyrai net ir įsisenėjus karui stengiasi palaikyti būrio dvasią, pokalbiais, humoru, dainomis – visais tais žmogui gyvybiškai svarbiais dalykais, kurie net ir sunkiausiomis akimirkomis leidžia žmogui išlikti Žmogumi. Kiekvienas čia kovojantis yra vedamas stiprių vidinių motyvų – juk toli gražu ne kiekvienas žmogus paliktų savo saugius namus ir patogų gyvenimą, kad kovotų už kito laisvę. Mūsiškiai lietuviai pripažįsta, kad skaudi mūsų pačių tautos istorija yra tiek giliai įaugusi į mūsų visų esybes, kad sunku ukrainiečių kovos nematyti kaip mūsų pačių kovos.

Laukdami gražiausių ir jaukiausių žiemos švenčių, nepamirškime ir savo brolių fronte – raskime jiems vietos savo maldose, prisidėkime prie vis dar vykstančių paramos akcijų, kalbėkime apie tai kas vyksta, neleiskime nugrimzti Ukrainos kovai nei mūsų bendrapiliečių, nei mūsų išsirinktų politikų ir visuomenės veikėjų užmarštin.

Šlovė Ukrainai! Šlovė jos herojams!

Margarita Pilkaitė