Visa Lietuvos santykių su Maskva istorija – tai amžina laisvės kova su vergove. Maskvos kunigaikščiams Lietuva skersai gerklės atsistojo dar tuomet, kai vadinosi Didžiąja Kunigaikštyste ir nesutiko būti paversta daržine. Maskva tokia daržine labai norėjo būti. Tokia ji ir pasiliko iki šiol.
Ta lietuviška meilės laisvei ir savigarbos dvasia išėjo į naudą ne tik šiuolaikinei Lietuvai. Ją atpažįstame ir Ukrainos maidanuose, ir Baltarusijos aikštėse – visur, kur laisvi žmonės išeina priešintis suvaržymams ir persekiojimams.
Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje bolševikams Lietuvos sovietizuoti nepavyko. Jie sugrįžo 1940 m. tam, kad po to dešimtmečiais bandytų įveikti tą nelemtą lietuvių laisvės dvasią.
Po to atėjo perestroika, kas buvo toliau – žino ir prisimena daugelis: nepriklausomybės atkūrimas, kariuomenė Vilniuje. Beje, ir ekonominė Lietuvos blokada. Taip, taip, ne koks nors dalinis tranzito nutraukimas dėl Europos Sąjungos sankcijų, bet visiška vienos iš sąjunginių respublikų blokada, kurią taikė SSRS. Jos vadovams Michailui Gorbačiovui ir Nikolajui Ryžkovui visa tai atrodė normalu.
Bet teko pralaimėti. Lietuvos nepriklausomybę iš karto po rugpjūčio pučo pripažino dar SSRS Valstybės taryba. Dabar Valstybės Dūmoje vienas iš vietinių bepročių įregistravo net įstatymo projektą, kuriuo reikalaujama aną Tarybos sprendimą atšaukti.
Tai man iš karto pasirodė keista. Tiek tai, kad vienos šalies parlamentui siūloma atšaukti kitos šalies vadovų sprendimą. Juk, jei dar nepamiršote, Rusija taip pat paliko Sovietų Sąjungą. Nustebino tai, kad siūloma atšaukti būtent Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą, nors anas sprendimas apėmė ir Latviją bei Estiją.
Dabar jau aišku, kad šiandienei krizei buvo rengiamasi iš anksto. Juk tai, kad Lietuva turės nutraukti į sankcijas patekusių prekių tranzitą į Kaliningradą, buvo žinoma iš anksto. Pakako laiko pasiruošti isterijai ir pradėti grasinti pačiai nekenčiamiausiai iš visų buvusių sovietinių respublikų. Nors dabar nekenčiamiausia, ko gero, yra Ukraina.
Tačiau nekenčia jie vis dėlto ne tiek Lietuvos, kiek paties laisvės siekio. Vakar – Lietuvos, šiandien – Ukrainos. Laisvės siekio, kuris visuomet neatsiejamas nuo civilizuoto pasaulio – nuo JAV, nuo Europos. Laisvės siekio ir viso to, kas netelpa į purviną daržinę.
Todėl visiškai logiška, kad, pasidavę neapykantai, jie veikia tiksliai pagal hitlerinę paradigmą. Krymas – kaip žinome – tai Sudetai. Kaip ir pagalba tėvynainiams, šventieji miestai, visas tas bepročių kliedesys. Be to, tai suteikė progą Kremliaus viršininkams įsitikinti, kad ir patys jų pavaldiniai yra idiotai, karą sveikinantys plojimais.
Ukraina – tai jau Čekoslovakija, čia jau nebereikia pasiteisinimų apie tėvynainius. Svetima teritorija tiesiog užgrobiama, o motyvų agresorius jau nesivargina pateikti. Čekoslovakija nebuvo pasirengusi pasipriešinti Hitleriui. Ukraina yra pasirengusi, ji sulaukia pagalbos, nors pasauliui ir atidžiai stebint, kuo viskas baigsis.
Tuo metu fiureris prišliaužia prie Lenkijos. Šiuo atveju – prie Lietuvos. Prišliaužia su ta pačia pirmtako grimasa. Hitleriui neva reikėjo koridoriaus į Karaliaučių, o Putinui – koridoriaus į Kaliningradą. Fiureriai skirtingi – miestas tas pats, nors ir smarkiai subjaurotas dešimtmečių buvimo Rusijos Federacijos sudėtyje. Tokios pačios bus ir pasekmės – pasaulinis karas. Išlikti stebėtojais nepavyks. Teks kariauti.
Tiesos akimirka ateis būtent dabar. Dabar, o ne 2022 m. vasarį. Jei Putinas susilaikys neužpuolęs Lietuvos, parodys, kad bijo NATO ir yra nepasirengęs kariauti su Vakarais. Tuo dar kartą bus įrodyta kad NATO – efektyvi gynybinė sąjunga ir savo narių saugumo garantas. Taip pasauliui bus pademonstruota, kad bijoti nėra ko, kad reikia intensyviau padėti Ukrainai siekti politinio ir ekonominio Rusijos kracho. Be šio kracho, be atpildo tai šovinistinei pseudoimperijai saugumo nebus.
Na, o jei Putinas užpuls Lietuvą – ką gi, jis pralaimės ir šiuo atveju. Pralaimės drauge su Rusija. Tik pralaimėjimas ateis greičiau ir pareikalaus daugiau kraujo. Tiesa, tokiu atveju žus ne dešimtys ar šimtai tūkstančių kaip kare su Ukraina, o dešimtys milijonų žmonių. Tarp jų, žinoma, ir dešimtys milijonų Rusijos gyventojų. Aišku, daugelis liks be pastogės ir maisto ant savo buvusių miestų griuvėsių, pakirsti ligų, priversiančių pamiršti koronavirusą.
Žinoma, Vakarų ekonomika atsistatys daug greičiau nei Rusijos. Rusijoje kokius 30–40 metų apskritai nebus jokios ekonomikos. Aišku, nesmagu apie tokius dalykus rašyti. Tačiau tokia yra Trečiojo pasaulinio karo logika. Karo, kurį gali pradėti Putinas ir kuris nepasigailės nė vieno. Nei aukų, nei agresorių.
Ukrainos žurnalistas ir politikos publicistas Vitalijus Portnikovas
