Rugsėjo 27 dieną įvyko pirmieji debatai tarp kandidatų į JAV prezidentus, demokratės Hillary Clinton ir respublikono Donaldo Trumpo. Pasak televizijos kanalo CNN atliktos visuomenės nuomonės apklausos, debatus šįkart laimėjo Hillary Clinton. Jos pasirodymas įtikino 62 % žiūrovų, o Donaldas Trumpas tesurinko 27 % žiūrovų simpatijas. Tačiau Trumpo „Twitter“ paskyroje pateikiamas kitas rezultatas. Televizijos kanalo CNBC apklausa parodė, kad debatus užtikrintai laimėjo būtent respublikonų kandidatas – 61 % prieš 39 %. Kokį ryšį šios naujienos turi su Ukraina? Jungtinių Valstijų kandidatai į prezidentus šiuose debatuose didelį dėmesį skyrė Rusijai. Na, o ten, kur pasaulio lyderiai kalba apie Rusiją, visada netiesiogiai dalyvauja ir Ukraina.
Donaldas Trumpas pareiškė, kad JAV negali būti pasaulio policininku.
„Noriu padėti visiems mūsų sąjungininkams, tačiau mes netenkame daugybės milijardų dolerių. Mes negalime būti viso pasaulio policininku. Mes negalime apsaugoti šalių visame pasaulyje, kurios nemoka mums to, ko mums reikia“, – sakė jis.
O štai Hillary Clinton pasisakė už pagalbos suteikimą JAV sąjungininkėms, kurios pasikliauja Amerika, išsaugojimą.
„Mes matome vis daugiau atakų ir išpuolių, kurių iniciatorės ir vykdytojos yra pačios vyriausybės. Šioje situacijoje mus labiausiai neramina Rusija. Rusija naudoja kibernetines atakas prieš įvairias mūsų šalies organizacijas, ir man tai kelia didelį nerimą“, – kalbėjo Clinton.
„Mes ginsime savo piliečius, rusai privalo tai suprasti. Jie bando patikrinti, kiek toli mes pasirengę žengti, kiek mes galime padaryti“, – pridūrė ji.
Trumpas pakomentavo, kad už kibernetines atakas atsakinga galėjo būti visai ne Rusija, o, tarkim, Kinija. Į tai Clinton atkirto, kad „Donaldas labai gerai atsiliepia apie Vladimirą Putiną“.
Apie ką iš tiesų yra ši naujiena? Apie tai, kas yra leistina. Apie tai, kad Rusija tapo JAV prezidento rinkimų kovos tema. Dar daugiau – Rusija tapo netgi faktoriumi, darančių jai įtaką. Pavogtas susirašinėjimas elektroniniais laiškais, Sirijos avantiūra, sankcijos dėl Ukrainos – visa tai yra klausimai, vienaip ar kitaip liečiantys Jungtines Valstijas.
Susiklosčiusi situacija yra tokia, kad Vladimiras Putinas metė iššūkį Jungtinėms Valstijoms, o tai yra visiškai nepriimtina. Kaip tik todėl kandidatai ir siūlo savus variantus, kaip spręsti šią problemą: nustoti rūpintis pasaulio valstybių likimu arba aiškiai nurodyti Rusijai ribą, kurios ji negali peržengti tiek santykiuose su JAV, tiek su jos sąjungininkėmis. Ukrainai Jungtinių Valstijų pozicija ypatingai svarbi. Nes suvokimas, kad Amerika turi kažkokią ribą kalbant apie Ukrainą, galėtų sulaikyti Vladimirą Putiną nuo naujų kraugeriškų avantiūrų Ukrainos žemėje.
Kad ir ką sau leistų Vladimiras Putinas, JAV vis tiek galiausiai teks reaguoti. Na, bent jau dėl to, kad pasauliui anksčiau ar vėliau norėsis išgirsti pačios įtakingiausios pasaulio šalies nuomonę apie pačios neadekvačiausios veiksmus.
Iš esmės abu kandidatai į JAV prezidentus kalba apie tą patį – apie Putino bandymus perkurti pasaulį, pastatytą ant bendros saugumo sistemos. Savo interviu „BuzzFeed“ buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas sakė: „Kartais mane iš pusiausvyros išmuša kai kurių pasaulio lyderių naivumas. Jie ne kartą įsitikino, kad yra padaryti pažeidimai (iš Rusijos pusės – red. past.), tačiau ir toliau elgiasi taip, lyg mes nematome [...] sąmoningo kenkimo pačiam Vakarų saugumo pamatui.“ Sunku šiuo atveju su juo nesutikti. Leisti savaip perdėlioti pasaulį šaliai, kuri yra atsilikusi nuo Vakarų savo finansiniu, techniniu, kariniu ir moksliniu potencialais. Taikstytis su destabilizacija tik todėl, kad ši šalis paveldėjo branduolinį Sovietų Sąjungos potencialą. Tai gali bet ką priversti suglumti. Iš kitos pusės, racionalumo grūdas yra ir kalbose tų, kurie siūlo numoti į Putiną ranka. Tiesiog jie nesupranta, kad globaliame pasaulyje už savo sienų pasislėpti neįmanoma.
Pats pirmasis dalykas, kurį reikia suvokti: Krymas nėra tik paprasčiausia Vladimiro Putino klaida. Tai klaida, kuri tebesitęsia iki šiol. Krymas griauna Rusiją. Jis naikina ją iš vidaus, it liga. Tačiau Krymo aneksija taip pat ardo ir pasaulinę saugumo architektūrą. Staiga viena iš branduolinių valstybių, Jungtinių Tautų Saugumo tarybos narė, imasi daryt tai, kas visą šį laiką nuo Antrojo pasaulinio karo laikų atrodė neįmanoma, nesuvokiama ir nepriimtina, ir tuomet paaiškėjo, kad pasaulis neturi mechanizmų, kad atstatytų pažeistą tarptautinę teisę. Buvo nutrauktas tas loginis ryšys, ant kurio pasaulis iš esmės ir laikėsi.
Kartas nuo karto šalys nutraukia susitarimus, apleidžia memorandumus, pradeda vienos prieš kitas karinius veiksmus. Tačiau tokius veiksmus lydi tam tikri vieši pareiškimai. Tarp Rusijos ir Ukrainos nebuvo nutrauktas joks susitarimas. Iki šiol tebegalioja ir Budapešto memorandumas, ir „Didysis susitarimas“. Kitaip tariant, jokių teritorinių pretenzijų Ukrainos adresu Rusija neturi. Tokia yra oficiali Rusijos pozicija. Tačiau, nepaisant to, lengvu rankos judesiu Krymas pavirsta Rusijos Pietų federaline apygarda. Kas tai, jei ne beprotybė? Donbasas – dar viena to, kas leistina, riba. Rusija inicijavo ir finansavo separatistinį scenarijų. Ji rengia susitikimus, reikalauja priimti įstatymus ir keisti Ukrainos Konstituciją. Rusija atvirai bando daryti įtaką Ukrainos vidaus politikai, mat tuo pat metu pasaulis ne per daug stengiasi, kad padarytų įtaką jos išorinei politikai.
Kad pateisintų Krymo aneksiją ir mūšius Donbase, Rusijos valdančioji viršūnė kuria vis daugiau alogizmų, kurie vis labiau panardina šalį į visišką beprotybę. Kitas žingsnis – Sirija, kur aukų skaičius jau siekia šimtus tūkstančių. Toksiška Rusijos propaganda platina melagingas idėjas, kurios Rusijoje kažkodėl yra laikomos politika. Pasaulis yra priverstas reaguoti. Tačiau adekvačiai į susidariusią situaciją reaguoti nesiima niekas. Priimamos rezoliucijos, galioja memorandumai. Vienas kitą keičia neryžtingi pareiškimai. Tuo tarpu tarptautinių nusikaltimų kamuolys vis auga ir didėja. Boingas, Alepas, „Raudonojo kryžiaus“ konvojus. Galima nusisukti ir apsimesti, kad visa tai nepatenka į valstybinių interesų sferą, net jei tai ir yra „supervalstybės“ interesai. Tačiau pretenzijų į laisvojo pasaulio lyderės poziciją visada turinčiai Amerikai į tai nereaguoti negalima.
Kad ir ką sau leistų Vladimiras Putinas, JAV vis tiek galiausiai teks reaguoti. Na, bent jau dėl to, kad pasauliui anksčiau ar vėliau norėsis išgirsti pačios įtakingiausios pasaulio šalies nuomonę apie pačios neadekvačiausios veiksmus.
Putinas iš tiesų mano, kad jis, provokuodamas ir palaikydamas nestabilumą, gali išbalansuoti pasaulį ir pakeisti jo dabartinę sandarą. Jis iš tiesų mano, kad įžūlumas gali garantuoti Rusijai tokį patį statusą, kokį prieš 50 metų turėjo Sovietų Sąjunga. Tokia yra jo asmeninė imperinė klejonė. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad šis scenarijus yra įmanomas šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame finansai, saugumas, taisyklės yra bendras reikalas. Stiprią šalį apibrėžia jos įvairios pozicijos, palaikomos pusiausvyros, bei dalyvavimas pasaulio procesuose. Jei Rusijos valdžia nesupranta, koks yra šiuolaikinis pasaulis (arba supranta, tačiau siekia jį perkurti pagal savo neadekvatų pavyzdį ir supratimą), tai dar nereiškia, kad pasaulis nuolankiai sutiks Rusijos pririšamas už pavadėlio.
Kliedesiai – tai melagingi įsitikinimai ir sprendimai, kurie paprastai neatitinka realybės ir visiškai prasilenkia su gyvenimiškomis situacijomis. Ligonis yra nepajėgus kritiškai mąstyti. Savo paties klejones jis vertina kaip absoliučią tiesą. Tokie žmonės visada nori įrodyti savo idėjų teisingumą. Jie dažnai griebiasi tiesos iškraipymo ar paprasčiausiai išgalvoja faktus. Kitaip tariant, kliedėjimas – tai haliucinacija, išreiškiama minčių pavidalu. „Krymas mūsų“ – tai klasikinis kliedesys, apėmęs mases. Ir Rusija, o drauge su ja ir visas pasaulis, jau aptarinėja Vladimiro Putino motyvus, būdus ir imperines ambicijas, vietoj to, kad laikytųsi realybės, t.y. vertintų tai kaip nusikaltimą. Rusija daro, ką nori, o JAV tyli – tai irgi kliedesys. Tam, kad šis kliedesys taptų realybe, reikia prievarta transformuoti patį pasaulį.
Tam, kad nebūtum įtrauktas į svetimą ligotą būseną, reikia likti ištikimam logikai. Nors Putinas ir bando įtikinti pasaulį savo beprotybe, jis iš tiesų tikisi, kad būtent pasaulis išsikraustys iš proto ir pripažins tai, ko pripažinti niekaip neįmanoma. Kad nuo šiol šis provincijos cariūkštis, iššvaistęs savo šalies potencialą, politines ir finansines perspektyvas, ims diktuoti svarbiausių pasaulio šalių darbotvarkę. Kad šalys, ant kurių laikosi pasaulinė saugumo sistema, gali amžinai laikyti užmerkusios akis prieš pasaulinio autsaiderio avantiūras. Ypač, jei nusikaltimai tampa vis pastebimesni, vis daugiau praliejantys kraujo ir nusinešantys vis daugiau aukų.
Judėdama pagal to kadaise priimto neteisingo sprendimo logiką, Rusija vis greičiau artinasi prie tos ribos, kurią peržengus, pasaulio lyderiams bus sunku išvengti akivaizdžių išvadų. Ateis laikas, kai Jungtinės Valstijos bus priverstos nurodyti Vladimirui Putinui aiškias to, kas leistina, ribas. Ir net nesvarbu, kas tuo metu bus JAV prezidento poste. Reikalas ne prezidento asmenyje, ir net ne Putine. Reikalas Jungtinėse Valstijose ir jų įtakos galioje.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
