Sekmadienį, birželio 12-ąją, Palaimintojo Jurgio Matulaičio Misijoje, po šv. Mišių, Lemonto apylinkės lietuvių bendruomenės (LB) valdyba paminėjo Sovietų Sąjungos masinio gyventojų trėmimo į Sibirą – Vilties ir gedulo dieną. Renginyje dalyvavo LR generalinio konsulato atstovai – konsulė Sigrida Mulevičienė ir antrasis sekretorius Robertas Naudžiūnas.
Pranešimą skaitė ir renginį vedė LB Lemonto apylinkės pirmininkė Violeta Valaitytė, apie Vilties ir gedulo dienos prasmę kalbėjo LR generalinė konsulė S. Mulevičienė. Prie tremtinių Motinos paminklo Pasaulio lietuvių centro kiemelyje atminimo vainiką bei žibintą su žvake ir prie kovų už laisvę vado A.A. Vanago paminklo atminimo žvakę uždegė LB Lemonto apylinkės valdybos nariai.
Sektina susipratusios tautiečių bendruomenės, gyvenančios išeivijoje, akcija verta ne tik didžiulės pagarbos – tai gražus, įkvepiantis pavyzdys visiems, nepaisant tautybės, rasės, religinių pažiūrų - susivienijimo, pabudimo ir susivokimo ženklas. Atėjo laikas pabusti, pakelti galvas, kiekvienam prisiminti skaudžią savo tautos praeitį ir niekam neleisti taikyti jokios prievartos prieš žmogų...
Tautos kančių kelias
Renginio vedėja susirinkusius pakvietė tylos minute pagerbti iš tremties negrįžusius. Minėjimo dalyviai, kartu su bažnyčios choru, vadovaujamu Jūratės Grabliauskienės, giedojo tremtinių giesmes. Palaimintojo Jurgio Matulaičio Misijos kunigas Vaidas Lukoševičius pasveikino tautiečius su ne tik gedulo, bet daugiau vilties diena, išreikšdamas viltį, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje būtų taika, ramybė ir aukščiausiojo palaima geros valios žmonėms. Jis pašventino tremtinių atminimui skirtą ąžuolo lapų su trispalve juosta vainiką ir žibintą bei žvakę.
Pagrindinį pranešimą pateikė LB Lemonto apylinkės valdybos pirmininkė V. Valaitytė. Į susirinkusius ji kreipėsi aktyvaus visuomenininko išeivijoje a.a. Z.Viskausko eilėmis:
„Tu – mūsų ašara,
tu – mūsų skausmas,
Tu – džiaugsmo svaja mintyse .
Vis tiek sugrįšim, vis tiek pareisim,
Jei ne kūnu – tai nors dvasia“.
Pranešėja priminė, kad per 11 prievartos metų iš Lietuvos buvo ištremta apie 140 tūkstančių žmonių. 1940 - 1952 sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko 780 922 žmonių – beveik trečdalio šalies gyventojų. Vien pirmosiomis 1941m. birželio 14-16 trėmimų dienomis buvo represuota 17 500 Lietuvos gyventojų, iš jų beveik pusę sudarė vaikai. Per tą laiką iš mūsų tėvynės buvo ištremta daug to meto politikų, karininkų, policininkų, mokytojų, gydytojų, ūkininkų ir kitų visuomenės veikėjų, tarp kurių ir antrasis Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis. Gyvuliniuose vagonuose vežami žmonės turėjo iškęsti baisų žiaurumą. Pakelėje mirusius tiek suaugusius, tiek vaikus išmesdavo per vagono langus ar išvietei vagone atvertą skylę. Pasmerktieji nebuvo laikomi žmonėmis. „1944-ais – antrosios okupacijos metu vėl atsinaujino persekiojimai, suėmimai ir vežimai, – prisiminimais dalijasi LB Lemonto apylinkės valdybos pirmininkė. – Nors buvau mažutė, bet prisimenu, kaip tėvai neidavo miegoti, pasislėpę stebėdavo žmonių prisodintus sunkvežimius ir bijodavo, ar nepasibels į duris. Prisimenu, kaip buvo išvežta Nijolės Bražėnaitės – Lukšienės mama. Ji gyveno mūsų kaimynystėj, Kaune, Aleksote“.
Susibūrę rezistentai pasitraukė į pogrindį, kūrėsi partizanų būriai. Sovietinė valdžia naudojo specialius NKVD paruoštus veikėjus, liaudyje vadinamus stribais, negailestingai kovai su pogrindininkais. Per pirmuosius pokario metus buvo išžudyta apie 10 tūkst. partizanų ir jų pagalbininkų. Nepaisant visų patirtų sunkumų, tiek tremtyje, tiek tėvynėje, žmonės nepalūžo. „Juos visus: ir tremtinius, ir politinius kalinius palaikė, jėgų ir stiprybės suteikė viltis, tikėjimas sugrįžti į tėvynę, išvysti savo artimuosius, – sakė pranešėja. – Ir tik po Stalino mirties 1953 m. po truputį tremtiniams buvo leista grįžti į Tėvynę. Tie, kas ir sugrįždavo, apie tai viešai niekam nesakė. Sunku jiems buvo susirasti gyvenamą vietą, darbą. Net iki 1988-ųjų birželio 14 d. buvo vengiama kalbėti apie trėmimus ir tremtinius. Suvokus, ką teko išgyventi tremtiniams ir stribų persekiojamiems tėvynėje likusiems tautiečiams, birželio 14-oji buvo pavadinta Vilties ir Gedulo diena“.
Niekas neturi teisės pavergti ir naikinti žmonių
Giliai šaknis įleidusi Lietuvos patriotė V. Valaitytė klausytojams pasakojo, kad 1988 metais birželio 14-ąją Vilniaus senamiestyje, prie A. Mickevičiaus paminklo buvo organizuotas Laisvės lygos protesto mitingas sudrumstė kurtinančią tylą. Tai buvo istorinis įvykis, jo metu pirmą kartą viešai ir atvirai paminėtos tremties metinės ir pagerbtos represijų aukos. Taip žingsnis po žingsnio tauta pakėlė galvą ir žengė išsilaisvinimo link. 1997 m. birželio 15d. LR Seimas oficialiai įteisino birželio 14-ąją kaip Vilties ir Gedulo dieną. Nuo tol lietuviai kasmet gedi trėmimo aukų ir puoselėja viltį, kad daugiau niekada Lietuva neleis pavergti, žeminti ir naikinti savo žmonių.
Kadangi nūdienos situacija pasauliniu mastu asocijuojasi su ano meto įvykiais Lietuvoje, tai visais įmanomais būdais reikia siekti, (melstis, medituoti, kalbėti, skleisti tiesą ir šviesą, galop protestuoti) kad pasaulyje nugalėtų šviesiosios jėgos – blaivus protas; kad žmonija negali būti valdoma juodojo klano; kad turi būti balansas tarp gėrio ir blogio, melo ir tiesos, tarp tamsos ir šviesos; kad visi žmonės turi teisę rinktis priimti vieną ar kitą sprendimą, susijusį su juo asmeniškai, ir visi turi prigimtinę teisę gyventi nepriklausomi nuo galingesniųjų norų, sumanymų ar primetamų iš aukščiau sprendimų ir žmogui nepriimtinų sąlygų.
Mes privalome išsaugoti tautos istoriją
LR generalinė konsulė S. Mulevičienė savo pranešime apžvelgė tremties metų netektis ir žmonių kančias. Ji pasidalijo prisiminimais, kaip 1941 metais buvo ištremta jos vyro šeima, o jos būsimai uošvei tuo metu buvo tik 2,5 mėnesio. Visą tremties kelią kūdikį motina laikė prispaudus prie krūtinės, taip šildydama, palaikydama mažylės gyvybę. Po 18 metų tremties šeima grįžo į Lietuvą, tik neberado savo namų, reikėjo gyvenimą pradėti iš naujo... „Tremties suvokimas – tai mūsų savasties dalis, – sakė konsulė. – Nežinia, kokia šiandien būtų Lietuva, jei nebūtų išgyvenusi tremties. Okupantai siekė sunaikinti lietuvių tautą, ištrinti mūsų praeitį, atimti ateitį. Masinis teroras nubraukė paskutines iliuzijas dėl okupantų valdžios ketinimų. Birželio 14-oji tapo perspėjimu, kad bus siekiama ištrinti visą tarpukario valstybės palikimą ir palaužti bet kokią nepriklausomos Lietuvos viltį. Todėl mes privalome užtikrinti, kad visi žuvę ir nukentėję nuo sovietų represijų būtų įvardinti ir nebūtų pamiršti. Todėl šiandien įvykiai Ukrainoje giliai jaudina kiekvieną iš mūsų“, – uždegdama pilietiškumo jausmus kalbėjo konsulė.
Lai meilė, tikėjimas grįžta
Renginio meninė programa buvo lyriška. Jau tradicija tapo, kad LB Lemonto apylinkės valdybos narė Janina Sučylienė skaito atitinkama proga parašytą eilėraštį, šįkart „Tremtiniams“ ir LB Lemonto apylinkės valdybos narė Roma Lange perskaitė kitą jautrų, turintį sąsajas ir su nūdiena J.Sučylienės eilėraštį „Vardan tremtinių atminties“. Pastarojo eilėraščio paskutiniame posmelyje sakoma:
„Vardan tremtinių atminties,
Parodžiusiems valią ir ryžtą.
Lietuvos, vaikų ateities
lai meilė, tikėjimas grįžta!“.
Po minėjimo visi dalyviai buvo pakviesti į Pasaulio lietuvių centre esančią Banio salę pasivaišinti LB valdybos narių paruoštomis užkandėlėmis, kelių rūšių pyragais ir kava.
Pakili nuotaika, teigiamos emocijos trumpam išsklaidė nežinios, nerimo, baimės dėl rytojaus miglą. Žmonės vienas kitam šypsojosi, susėdę prie stalų vaišinosi, bendravo, dalijosi patirtais įspūdžiais ir išgyvenimais. Lietuviškoje aplinkoje tvyrojo ramybė, gerumas ir meilė.
JAV LB Lemonto apylinkės valdybos narė Janina Sučylienė
