Sekmadienį, sausio 15 d., po 11 val. Šv. Mišių, PLC, Banio šeimos salėje, JAV LB Lemonto apylinkės valdyba kviečia visus prisiminti, pagerbti žuvusiuosius už Lietuvos Laisvę ir pasižiūrėti Lietuvos TV sukurtą dokumentinį filmą TITAS. Filmo režisierė – Laima Lingytė, kurią pristato Lietuvos žurnalistas, redaktorius, rašytojas Vytautas Žeimantas.
Televizijos žurnalistei Laimai Lingytei – Vinco Kudirkos premija
2017 metų Vinco Kudirkos premija paskirta Laimai Lingytei už TV dokumentinio filmo „Odė Lietuvos baletui” scenarijų ir režisūrą. Ji buvo iškilmingai įteikta Vinco Kudirkos muziejuje, esančiame Kudirkos Naumiestyje.
Filme „Odė Lietuvos baletui”, kaip teigia pati autorė, ji norėjo išsklaidyti mitą, kad lietuviai nemoka šokti ir neturi gerų baleto artistų. Filme parodoma lietuviškojo baleto meno raida nuo Dvarų kultūros iki šių dienų. Rinkdama medžiagą filmui, Laima Lingytė surinko ir peržiūrėjo daugybę dokumentų, ikonografinės medžiagos apie garsiausius Lietuvos baleto pastatymus, iškiliausias jo asmenybes, kuri panaudota filme. Prisimenamas ir parodomas beveik visų ryškiausių Lietuvos baleto artistų indėlis į Lietuvos baletą.
Filmas skirtas Lietuvos baleto 90-mečiui, kada buvo pastatytas pirmasis Delibo baleto spektaklis „Kopelija” 1925 metais, Kaune. Lietuvių patriotizmas sunkiais karo ir pokario metais, sovietmečiu ir jau laisvoje Lietuvoje skatino menininkus kurti. Filme parodomi geriausių baleto artistų pasirodymai pasaulinio lygio konkursuose, ištraukos iš talentingiausių baletmeisterių lietuviškų baleto spektaklių.
Pati buvusi choreografė, L. Lingytė sako norėjusi atiduoti duoklę Lietuvos baletui, jo istorijai, ir tai jai pavyko. „Odė Lietuvos baletui” neabejotinai reikšmingas indėlis, primenantis Lietuvos kultūros istoriją.
Reikėtų pabrėžti, kad Lietuvos televizijoje L. Lingytė jau ne naujokė. Ji per keturiasdešimt metų dirbo televizijoje. Yra televizijos kultūrinių, muzikinių laidų, dokumentinių filmų režisierė.
Jos pagrindinis darbas – kultūros, politinės laidos, įvairiausių žanrų muzika, sportas, sudėtingos tarptautinės transliacijos. Nuo aukščiausio lygio susitikimų Prezidentūroje iki baletų, operų, operečių, meno renginių, pasaulinių ir tarptautinių pramoginių ir sportinių šokių, muzikos ir vaikų muzikos festivalių. Dažna ji ir Filharmonijos renginiuose. Ji vykdė žymiausių Lietuvos ir užsienio kamerinių ir simfoninių koncertų, dainininkų bei dirigentų, instrumentinės muzikos atlikėjų įrašus ir televizijos transliacijas.
Jos kūrybinėje biografijoje gausu pastatyminių laidų, spektaklių įrašų. Įsimintinos muzikinės laidos apie poetę, daugybės dainų eilių autorę Dalią Teišerskytę, apie vieną iš populiariausių estrados dainininkių Oną Valiukevičiūtę, muzikinių laidų ciklas apie žymiausius Lietuvos sportinių šokių atlikėjus ir trenerius Jūratę ir Česlovą Norvaišas bei jų išaugintus pasaulinio lygio šokėjus.
Ji profesionaliai padarė įrašus daugumai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklių. Tai baletai „ Dezdemona“ (1995), „Don Kichotas“ (2005), „ Acid city“ (2006), „ Miegančioji gražuolė“ (2007), „Bajaderė“ (2008), „Barbora Radvilaitė“ (2011), „Karmen“ (2012), „Čiurlionis“ (2014), tai operos „Visos jos tokios“ (2014), „Eugenijus Oneginas“ (2014), kiti spektakliai. Kauno muzikiniame teatre ji įrašė operetę „Madam Pompadur“ (2010), operą „Liucija di Lamermur“ (2014). Dabar šie spektakliai L. Lingytės dėka ilgiems metams liko mūsų kultūros istorijoje.
Įdomi L. Lingytės ir masinių renginių režisūra bei televizijos įrašai. Tai kasmet vykę festivaliai „Kauno dienos“, „Jūros šventės“ Klaipėdoje, tarptautiniai sportinių šokių konkursai „Gintarinė pora“ ir „Baltijos gintarėliai“, pasaulinė lietuvių dainų ir šokių šventė iš „Žalgirio“ stadiono, Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventė Vingio parke, kiti renginiai.
Gerai įsiminė ir neseniai matyti jos dokumentiniai filmai „Briliantinis tenoras“ ir „Teatro mūzos belaisvis“. Kurdama tokius filmus L. Lingytė įrodo, kad Lietuvos kultūrinėje erdvėje subrendo ir vaisingai veikia savitas kūrybinis talentas.
Apie mūsų operos maestro Virgilijų Noreiką jau buvo sukurtas vienas filmas. Deja, jis manęs, kaip ir daugelio kitų, nesužavėjo. Kai pamačiau per Lietuvos televiziją L. Lingytės filmą, buvau maloniai nustebęs. Tai buvo valanda gero katarsio, dvasinio apsivalymo, jausmų išlaisvinimo ir gražaus pažinimo žmogaus, su kuriuo niekada nesu sveikinęsis, bet tarsi būčiau labai gerai pažįstamas. Laima Lingytė parašė šiam filmui scenarijų, ji ir režisavo. Ji buvo dvasinė įkvėpėja.
„Norėjosi parodyti, tai ką mes turime. Manau, kad tokio operos dainininko Lietuva dar ilgai neturės. Mano, kaip ir maestro V. Noreikos telefonai po filmo parodymo ilgai netilo. Vadinasi mes sukūrėme gerą darbą, – sako L. Lingytė. – Supratau temos sudėtingumą, scenarijų tobulinau net pusantrų metų. Reikėjo viską pačiai išgyventi, ypač atrenkant muziką. Juk opera – didis žanras. O maestro Virgilijus Noreika čia ne eilinis lyrinis herojus. Beje, norėčiau nuoširdžiai padėkoti LRT programų direktoriui Viktorui Snarskiui, parėmusiam mano iniciatyvą”.
Filmas žavi gerai parinktu muzikiniu fonu, režisūriniais sumanymais, neperkrautu scenarijaus ir scenografiniu informatyvumu, atviru maestro monologu ir iki šiol nelabai žinomais faktais. Pavyzdžiui, apie tai, kai maestro po labai sėkmingo sezono pasaulyje išgarsintame La Skalos teatre, po kurio jį pradėjo kviesti pačios aukščiausios pasaulio teatrų scenos, buvo priverstas sugrįžti į Sovietų sąjungą ir be to, dar buvo visaip žeminamas. Jautrūs ir jo žodžiai apie žmoną, buvusią baleriną Loretą Bartusevičiūtę, kurią jis vadina savo tikrąją mūza, kuri jam iki šiol padeda išlaikyti gerą dainininko formą. Juk maestro ir dabar dar labai sėkmingai koncertuoja, nors jau peržengė 80 metų amžių.
Gerą įspūdį paliko ir L. Lingytės filmas „Teatro mūzos belaisvis". Jis skirtas teatro istorikui Vytautui Makniui.
„Vytautą Maknį nuo seno pažinojau. Jis buvo žinomas lietuviško teatro istorikas. Kai jam sukako 90 metų, kartu su kolege Nijole Baužyte aplankėme jį, Įrašėme 2,5 valandos trukusį pokalbį“, – prisimena L. Lingytė.
Ši medžiaga, deja, pragulėjo dešimt metų. Nebuvo suinteresuotų ją paskelbti. Kai ja susidomėjo LRT programų direktorius Viktoras Snarskis, N. Baužytė parašė scenarijų, L. Lingytė – surežisavo šį filmą. Įvyko įdomus pasakojimas apie žmogų, kuris visą gyvenimą paskyrė lietuviškos dramaturgijos istorijai, dėl to nemažai kentėjo, neteko pareigų ir profesoriaus vardo, po Atgimimo buvo reabilituotas.
Įdomūs ir kiti jos sukurti dokumentiniai filmai apie žymius Lietuvos žmones. Tai „Titas“ – apie Sausio 13-ąją žuvusį Titą Masiulį (1991), „Iš ilgesio ir pašaukimo...“ – apie garsų išeivijos choreografą Liudą Sagį ir jo kolektyvą „Grandinėlė“. Šis Klyvlende gyvavęs kolektyvas garsino Lietuvą visame pasaulyje, kai šalis buvo okupuota sovietų (1989), „Gyvenimą kaip ilgesį nešu“ – apie dramos aktorę Kazimierą Kymantaitę (1999), „Scenos kunigaikštis“ – apie dramos aktorių Stepą Jukną (2001), „Scenos ginklanešys“ – apie dramos aktorių Joną Kavaliauską (2010) ir kiti.
L. Lingytė daug sukūrę ir meninių video klipų – iki trijų minučiųmeninių akimirkų. Jos herojai Stasys Povilaitis, AldonaStasilevičiūtė, Birutė Dambrauskaitė, Vladas Bagdonas, Birutė Petrikytė, Viktoras Malinauskas, Ona Valiukevičiūtė profesionalios režisūros dėka atskleidžia ne tik atliekamos dainos grožį. L.Lingytė daug sukūrusi ir smagių video klipų vaikams.
Dabar štai vėl įdomus, įspūdingas jos kūrinys – dokumentinis filmas „Odė Lietuvos baletui", talentingai griaunantis mitus, kad lietuviai neturėjo ir neturi gero baleto.
L. Lingytė aktyvi Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinėsžurnalistų kūrėjų asociacijos narė, valstybės pripažinta menokūrėja. Ji kupina kūrybinių jėgų. Todėl sveikindamas su Vinco Kudirkos premija, nuoširdžiai spaudžiu jai dešinę linkėdamas tolimesnės kūrybinės sėkmės.
„Bičiulystės“ redakcijos informacija, biciulystė.com
