Skirtingose Europos šalyse gyvenusi lituanistė vertėja Vytenė Saunoriūtė-Muschick labai norėtų, kad pavojaus akimirką mes savo šalyje nesusipriešintumėme, o susitelkę vieningai apgintume savo žemę ir europietiškas vertybes.
„Ne vienerius metus gyvendama Lietuvoje ir skirtingose Europos šalyse, drąsiai save vadinu lietuve ir europiete. Man labai norėtųsi, kad pavojaus akimirką mes savo šalyje nesusipriešintumėme, o susitelkę vieningai apgintume savo žemę, orumą, vieni kitus ir europietiškas vertybes“, – sakė ji antradienį Seime vykusiame iškilmingame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų minėjime
Tremtinės Dalios Grinkevičiūtės kūrybos į vokiečių kalbą vertėja V. Saunoriūtė-Muschick akcentavo jaučianti atsakomybę kalbėti apie tai, kas buvo, jaunesnei kartai jai suprantama kalba ir ugdyti atmintį.
„Aš, kaip viduriniosios kartos atstovė, jaučiu atsakomybę kalbėti apie tai, kas buvo, jaunesnei kartai jai suprantama kalba. Ugdyti atmintį – ypač dabar, kai praeitis, deja, vėl taip šiurpinančiai aktualizuojasi.“, – sakė ji minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti.
Apie 1941 metų birželio 14 dienos pirmuosius masinius trėmimus iš Lietuvos ji daugiausiai sužinojo versdama į vokiečių kalbą tremtinės, gydytojos, rašytojos Dalios Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Ji rašo apie savo, jaunos mergaitės, ištremties patirtį ankstyvą rytmetį Kaune. Dalia taip pat aprašo skurdžią tremtinių buitį, vergišką darbą, pažeminimus ir patyčias, badą, ligas. Dalios paaugliškas žvilgsnis tiksliai fiksuoja aplinką tame nužmoginimo pragare.
„Aš pati to nepatyriau. Tai patyrė mano senelių karta. Tačiau ko aš išmokau, įsigilinusi į Dalios išgyvenimus, aprašytus jos knygoje? Supratau, kad tremtiniams ir politiniams kaliniams didelė atspara buvo iš tėvelių gautos vertybės, prieš tai buvęs laimingas gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje. Namų, gimtinės, artimųjų meilė ir ilgesys. Tai buvo ta vidinė svertis, kuri juos palaikė ir saugojo. Ir taip pat ir neviltyje patirtas humaniškumas, kuris neturi nei tautybės, nei konkrečios kalbos, o yra išreiškiamas visiems suprantama atjautos kalba“, – kalbėjo V. Saunoriūtė-Muschick.
Pirma Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų publikacija buvo rusų kalba, rusų disidentų leidinyje „Pamiat“ (Atmintis) 1979 metais Paryžiuje. O padėjo jiems ten patekti šviesaus atminimo akademikas Andrejus Sacharovas ir jo žmona Jelena Bonner.
Vytenė Saunoriūtė-Muschick savo kalboje paminėjo ir Ukrainos žmones, kurie yra šių laikų tremtiniai ir politiniai kaliniai.
„Šiuo metu Ukrainoje, Europos viduryje, vėl prievarta tūkstančiais tremiami, kankinami, kalinami ir žudomi nekalti žmonės.
Mūsų sesės ir broliai. Šių laikų tremtiniai ir politiniai kaliniai. Juos naikina tos pačios kilmės melo ir mirties mašinerija, kaip ir mūsų senelius. Jie šiandien gina savo žemę ir mūsų europietiškas vertybes“, – sakė ji.
Tremtinės Dalios Grinkevičiūtės prisiminimai išversti į anglų, prancūzų, italų, ispanų, vokiečių, nyderlandų, suomių, lenkų, serbų kalbas, šiuo metu verčiami į islandų kalbą ir netrukus pasirodys baltarusių kalba. Jos rankraštis saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir neseniai buvo įtrauktas į UNESCO nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“.
