Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atmeta pasigirstančius priekaištus dėl esą agresyvios mūsų šalies retorikos Rusijos atžvilgiu. Jis pažymi, jog Lietuva visada siekė gerų santykių su kaimynine šalimi, tačiau nori, kad jie būtų grindžiami tarptautinėmis, ne Kremliaus primetamomis taisyklėmis, „Lietuvos žinioms“ sakė ministras.
– Ilgai gryninta Lietuvos užsienio politikos kryptis lyg ir nusistovėjo. Kodėl pasirinkta būtent tokia diplomatijos trajektorija?
– Dabar mūsų prioritetai – nacionalinis saugumas, bendra saugumo situacija, NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje sprendimų įgyvendinimas. Išskirčiau ir ekonominę diplomatiją. Manau, šiuo metu esame sukūrę labai gerą tinklą su asocijuotomis struktūromis, pramonininkais, verslininkais. Priimame sprendimus patys, nesidalijame atsakomybe, bet konsultuojamės, deriname. Tai pasiteisino – šiuo metu kalbame apie 20 naujų rinkų. Žinant įvairias sankcijas ir ribojimus, tai yra nepaprastai svarbu. Jeigu kalbėtume apie tiesiogines užsienio investicijas, per šiuos metus pavyko pasiekti labai daug, sukurta beveik 3 tūkst. naujų darbo vietų. Šis faktas irgi rodo užsienio politikos intensyvumą.
Kaip atskirą sritį išskirčiau ir energetiką, nes ji visada buvo sudedamoji nacionalinio saugumo dalis, ypač tuo metu, kai buvome visiškai priklausomi nuo vieno šaltinio. Pasikeitė situacija dujų sektoriuje. Tačiau turime nebaigtų darbų, pavyzdžiui, elektros tiltų su Lenkija, Švedija tiesimas. Sukurta infrastruktūra, bet reikia sinchronizuoti tinklą su Vakarų Europa. Visi šie strateginiai projektai tiesiogiai susiję ne tik su ekonomikos sveikatinimu, bet ir nacionaliniu saugumu.
Rytų partnerystė tebėra mūsų prioritetinis dėmesio laukas. Visos jai priklausančios šalys išgyvena ne patį lengviausią laikotarpį. Kai kurios jų, pavyzdžiui, Ukraina, net kariauja. Kitos, pavyzdžiui, Moldova, patiria didžiulį ekonominį spaudimą, Gruzija kenčia nuo dalinės okupacijos. Visos šios šalys nori priartėti prie ES. Matome, kad šiame darbe bus daug sunkumų, ypač po Jungtinės Karalystės (JK) pasitraukimo iš ES – prarasime labai stiprų sąjungininką. Kitas probleminis klausimas, atspindintis šių dienų aktualijas, – „Brexit“. Jis svarbus ES, pasauliui ir Lietuvai. 200 tūkst. mūsų šalies piliečių gyvena JK. Galime sakyti, kad Londonas vos ne trečias pagal dydį Lietuvos miestas. Mums ne tas pats, kokiomis sąlygomis mūsų piliečiai ten gyvens. Todėl mus jaudina kiekvienas išpuolis, nacionalizmo apraiškos, kiti dalykai. Tikrai atidžiai stebime situaciją ir iš karto reaguojame. Esame patikinti, kad britų vyriausybė netoleruos išpuolių.
Manau, civilizuotai spręsdami reikalus sukursime sąlygas, kad nebūtų antagonizmo ir netikrumo jausmo. Tai – emocinis „Brexit“ laukas, tačiau mums svarbus ir finansinis, politinis. Su naujuoju kolega JK užsienio reikalų sekretoriumi Borisu Johnsonu radome sutarimą, kad norime išlaikyti kiek įmanoma glaudžius santykius. Visada buvome labai artimi sąjungininkai, liekame sąjungininkai NATO, norime išlaikyti kiek įmanoma glaudesnius Didžiosios Britanijos ir ES santykius.
Mėginimas įvykdyti perversmą Turkijoje – ne vien Turkijos bei to regiono problema. Mums kelia nerimą procesai, kurie vyksta po pučo užgniaužimo. Turkija mums svarbi kaip NATO sąjungininkė, jos kariuomenė – viena didžiausių pietų flange, be to, svarbus jos vaidmuo sprendžiant migracijos problemas. Tai – temos, apie kurias kalbame, ir prioritetai, kurie laukia mūsų diplomatinės tarnybos. Pats laikotarpis diktuoja temas, tik reikia adekvačiai į jas reaguoti.
– Nepaisant pasirašytų Minsko susitarimų, menkų, bet vis dėlto vilčių, kad padėtis Rytų Ukrainoje gali pasikeisti į gera, karo veiksmai Donbase nesiliauja. Kokios yra Ukrainos ir jos rytinės dalies perspektyvos?
– Dabar vyksta kova dėl politinio ir vadinamojo saugumo paketų. Politinį paketą pagal Minsko susitarimus per jėgą stumia Rusija ir kitos šalys. Čia svarbu eiliškumas, kas pirma – sprendimai dėl decentralizacijos, konstitucinės pataisos, rinkimų surengimas ar saugumo situacijos pagerinimas. Sveikam protui turėtų būti aišku, kad negalima priimti politinių sprendimų, kai nematai saugumo situacijos pagerėjimo. Dabar matome net paūmėjimą: žūčių yra daugiausia per pastarąjį laikotarpį, kariai žūsta fronte, toliau tęsiama Rusijos parama ginkluotoms grupuotėms karine technika, sunkiąja artilerija, tankais, sieną tarp Rusijos ir Ukrainos kontroliuoja Rusija. Žinoma, Ukraina turi vidinių problemų. Tačiau nereikia pamiršti, kas yra agresorius ir kas – auka, kur konflikto šaknys, kur jo sprendimo raktas. Jis yra Rusijoje. Kai pagrindinė konflikto kaltininkė apskritai neigia dalyvaujanti koflikte ir mėgina įpiršti pirmiausia politinius sprendimus, kol nėra saugumo pagerėjimo, labai skeptiškai žiūriu į situacijos pagerėjimą.
– Nuo Krymo aneksijos Vakarai rezervuotai bendrauja ir bendradarbiauja su Rusija. Vis dėlto atskirose valstybėse garsėja balsai, raginantys keisti santykių toną, atšaukti Rusijai taikomas sankcijas. Ar Vakarų šalys sugebės išlikti vieningos ir solidarios su Ukraina?
– Padėtis Ukrainoje tampa lakmuso popierėliu, kiek esame nuoseklūs norėdami realiai padėti šiai šaliai. Pripažinkime, mūsų balsų nėra per daug. ES dar vienu balsu sumažės, kai pasitrauks JK. Vėl pasigirsta balsų, kad metas atšaukti sankcijas, nes jos esą nepasiteisino. Kartais sakome, kad jei jos nepasiteisino, įveskime daugiau. Jeigu atsitiks taip, kad Rusijai neįvykdžius sąlygų atšauksime sankcijas, tai bus ta pati klaida, kurią padarė Europa, NATO ir visa Vakarų bendruomenė po karo Gruzijoje 2008 metais, kai buvo okupuota Pietų Osetija ir Abchazija. Jeigu pakartosime tą pačią klaidą, neturėtume stebėtis, kad po poros metų ar dar greičiau kas nors panašaus bus Padniestrėje arba dar kur nors.
– Politiniai Lietuvos ir Rusijos santykiai visada buvo komplikuoti, o dabar apskritai neplėtojami. Esama įvairių nuomonių dėl dvišalio bendradarbiavimo su kaimynine šalimi, pradedant status quo išlaikymu, baigiant, kaip teigiama, agresyvios retorikos atsisakymu ir bandymu plėtoti intensyvius santykius srityse, nepaveiktose sankcijų. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Ne mes turime stengtis, nes mes visada stengiamės ir norime, kad jie būtų geresni, konstruktyvūs, būtų kultūriniai, ekonominiai ryšiai. Būtume nelabai protingi, jeigu to nenorėtume, kai kalbama apie kaimynę, kuri yra kelis kartus didesnė ekonominiu požiūriu. Tačiau norime, kad tai būtų grindžiama tam tikrais principais, vertybėmis, tarptautinėmis taisyklėmis, o ne tomis, kurios yra išgalvotos Rusijoje. Tikrai nekalbėsime nieko agresyvaus, nieko neįžeidinėsime, bet turime nuoseklią poziciją. Alternatyva – tylėti ir nieko nedaryti. Jeigu oponentai tai siūlo, būčiau linkęs su jais pasiginčyti. Jeigu nieko nekalbėsime, nereiškia, kad sulauksime kokios nors malonės. Priešingai, jau ne kartą pastebėjome, kad jei siunčiama neaiški žinia, ji priimama kaip silpnumo požymis. Su Rusija nėra aukščiausio lygio politinių kontaktų, tačiau tai nereiškia, kad visai jų nėra. Tie, kurie propagandiškai mėgina mus vaizduoti rusofobais, yra visiškai neteisūs. Galbūt esame „kremliofobai“, bet ne rusofobai. Kalbame rusiškai, mėgstame jų kultūrą, ją neblogai pažįstame. Trejus metus į forumus kviečiame Rusijos intelektualus, politikus, žurnalistus, mokslininkus. Jie noriai čia važiuoja, jaučiasi jaukiai. Tęsime dialogą su savo kaimyne Rusija. Juk kelias į konfrontaciją niekur neveda. Niekam negrasiname ir savo gynybiniais pajėgumais, kurių yra dešimtis kartų mažiau nei Rusijoje. Nevykdome karinių pratybų 26 dienas iš 30, kaip neseniai buvo. To neketiname daryti. Tačiau darysime viską, kad nekiltų abejonių, jog rimtai rūpinamės savo saugumu ir patikimai giname vertybes. Ir tai – ne agresyvumas. Jeigu kas nors įžvelgia agresyvumą nuoseklume, taip, galbūt esame agresyviai nuoseklūs.
– Lapkritį JAV vyks prezidento rinkimai. Kuris iš kandidatų, jūsų nuomone, būtų palankesnis Lietuvai? Kaip vertinate demokratės Hillary Clinton ir respublikono Donaldo Trumpo JAV diplomatijos vizijas?
– To nedarysiu, tik pasakysiu, kad per šimtmečius Amerikoje susiklosčiusios tradicijos, dvipartinė respublikonų ir demokratų sistema suformavo tam tikrą palikimą, potenciją ir inerciją. Tikėtis kokių nors staigių posūkių, manau, nereikėtų. Turime patikimų, glaudžių, draugiškų ir dalykinių ryšių abiejose stovyklose: ir respublikonų, ir demokratų. Tikrai žinome, kad daugelis ten dirbančių mūsų pažįstamų ir draugų puikiai pažįsta Europą, Lietuvą, žino visus niuansus. Ne be pagrindo tikimės, kad nebūna staigių posūkių. Rinkimų kampanija yra rinkimų kampanija. Kai kas net galbūt ciniškai sako, kad politikai kalba tai, ką nori girdėti rinkėjai. Tačiau kai ima slėgti atsakomybė, vyksta labiau prognozuojami dalykai. Todėl manau, kad revoliucingų pokyčių neturėtų būti. Kad ir koks būtų amerikiečių pasirinkimas, jį gerbsime, nes JAV visada, net ir kritiniais mūsų geopolitinių posūkių momentais, buvo mūsų svarbiausia sąjungininkė ir ja tikrai liks.
URM informacija
