Artėjant Valstybės dienai pakartotinai išleista kiek papildyta vieno iškiliausių ir šviesiausių Lietuvos žmonių architekto Napalio Kitkausko knyga „Vilniaus arkikatedros požemiai“. Tarytum dar vienas valstybės tūkstantmečio paliudijimas, kuriuo taip ir nesugebėta pasinaudoti net šimtmečio proga.

Juk vargu, ar visi Arkikatedros maldininkai žino, kad jos požemiai - kunigaikščių, tarp jų ir Vytauto Didžiojo amžinojo poilsio vieta. Praeities valdovų panteono sutvarkymo idėja, galima sakyti, taip ir lieka užmesta net garsiau nenuskambėjusi. Neprisiminta net išskirtiniais valstybės metais.

„Kai mes atkasinėjome Žemutinės pilies Valdovų rūmų pamatus ir rūsius, kai kurie sakydavo: jūs savo lietuvišką pompėją radote... - pasakoja N.Kitkauskas. - Buvo gera dirbt savo istorijai. Tačiau mes, atgavę laisvę lietuviai, apskritai pastaruoju metu į savo istoriją labai atmestinai žiūrime. Sakysime, kinai, turėję aibę dinastijų, radę net trečio tūkstantmečio reliktų, stengiasi atrasti dar senesnę Kiniją ir visą naujausią informaciją skuba perduoti mokiniams, o mes, nors Arkikatedros požemiuose radome ir senuosius, iki krikščionybės darytus laiptus, ir senąjį mūrą, ir jo struktūrą, kurie garantuotai eina anksčiau nei keturioliktasis amžius, netgi tryliktojo vidurys, abejingai atmestinai reaguojame į tai. Mane tiesiog stebina, kaip mes atgavę laisvę atžagariai žiūrim į savo istoriją...“

N.Kitkausko knygoje rašoma: „Vytautas Didysis mirė 1430 m. spalio 27 d. Trakų pilyje. Kelias dienas jo kūnas buvo pašarvotas pilies menėje. Paskui su didele palyda karstas atvežtas į Vilnių. Testamente Vytautas prašė palaidoti jį Vilniaus katedroje „prie švento Mykolo Arkangelo altoriaus, esančio prie mūsų mirusios žmonos Onos kapo, kur mes ir nutarėme pasilaidoti“. Lietuvos metraštyje (Bychovco kronikoje) Vytauto kapo vieta patikslinama: „Ir palaidojo jį, graudžiai raudodami, ir ten buvo visi tarnai, ir visi vyskupai, ir giedojo jam įprastas giesmes, ir paguldė jo kūną Vilniaus pilyje, švento Stanislovo bažnyčioje, chore, kairėje pusėje palei zakristijos duris“. Kronikoje rašoma, kad Vytauto kapas buvo pridengtas didžiųjų kunigaikščių vėliava su Vyčiu. Beje, XVI a. Vytis buvo tapatinamas su jojančiu ant žirgo Vytautu.“

Pasak knygos autoriaus, po XVI a. Katedrą nuniokojusio gaisro Vytauto Didžiojo palaikai buvo iškelti, o prieš XVII a. karą (Maskvos kariuomenės okupaciją) paslėpti ir jų nepavyko aptikti iki šiol, nors negalima sakyti, kad jau viskas yra ištirta. Kol kas nerasti ir čia palaidotos Vytauto žmonos Onos, Žygimanto Kęstutaičio, Švitrigailos, šventuoju paskelbto Kazimiero palaikai, nors mažai kas iš istorikų abejoja, kad jų palaikai kažkur požemiuose yra. Lenkijai okupavus Vilnių, Katedros rūsiuose (praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje) rasti Lietuvos kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio, abiejų Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaikai, tad nedelsiant imtasi statyti mauzoliejų ir iki Antrojo pasaulinio karo pagrindiniai jo darbai buvo baigti. Mūsų laikais jis atnaujintas tik nežymiai, nors, N.Kitkausko nuomone, tokio rango asmenų palaikai turėtų būti „puošniuose, natūralaus akmens ar nerūdijančio metalo sarkofaguose“, o ne kukliuose mediniuose karstuose, kaip dabar.

Turbūt nėra pasaulyje nė vienos buvusios monarchijos valstybės, teigia architektas Valstybinės kultūros paveldo komisijos narys Augis Gučas, kuri „pamirštų“ įpaminklinti šį faktą ar buvusią didybę. Greičiausiai Europoje tokį precedentą galima rasti tik Lietuvoje. Prieš kelerius metus toje pačioje Mokslų akademijoje, kur ką tik buvo sutikta Kultūros politikos instituto išleista N.Kitkausko knyga, A.Gučas kalbėjo: „Pirmas darbas būtų pabaigti tai, ko nepadarėme, o ne puldinėti prie naujų darbų, senus numetus. Kai Vilniaus katedroje tarpukariu buvo rasti karalienių ir kunigaikštienių Elžbietos ir Barboros, kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio palaikai, tuometinė administracija garbingai juos įamžino, tačiau šiandien nerasime jokio ženklo, kad čia kažkur ilsisi ir Vytautas Didysis, ir kunigaikštienė Ona, jo žmona, ir didieji kunigaikščiai Žygimantas Kęstutaitis ir Švitrigaila... Nesvarbu, kad palaikai konkrečiai nėra rasti, bet jie juk ten yra. Manau, pirmas darbas, kurį reikėtų padaryti einant atkurtos valstybės šimtmečio link - pasirūpinti bent antkapiais šiems mūsų valdovams, - juk lėšų tam reikėtų visiškai nedaug. Tačiau problema, matyt, būtų psichologinė ir organizacinė. Tiesiog gali stebėtis: mes grįžome į savo sostinę, atsikūrėme valstybę, praėjo ketvirtis šimtmečio, ir niekam ligi šiol nešovė į galvą tuo pasirūpinti, niekam to neprireikė. Su architektu Algiu Nasvyčiu rašėme apie tai, su tuo tekstu kreipėmės į pirmuosius valstybės asmenis, - jokios reakcijos. Nejučiomis kyla klausimas, kas mes esam pagaliau? Valstybė? Kumečių minia, o ne valstybės tauta? Nejuntame to dydžio? Nesijaučiame gyvenantys tūkstantmečio šalyje?“

Kol valstybinio intereso šiuo atžvilgiu nematyti, Bažnytinio paveldo muziejaus, kuriam administraciškai patikėta Arkikatedros požemių globa (čia saugomas ir eksponuojamas garsusis Arkikatedros lobynas), organizuoja ekskursijas, kad, anot šio muziejaus direktorės Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės, tas kuklus vaizdas bylotų mūsų istoriją ir keltų nacionalinio pasididžiavimo jausmą. Ypač stengiamasi sudominti požemiais jaunąją kartą, pateikiant jiems ir hologramų, ir šiuolaikinėmis technologijomis kuriamų vaizdų. Muziejaus direktorė tikina, jog žmonės po ekskursijos lieka apstulbę, įsimylėję Lietuvą, Katedrą, paveldą. Taip esą nutinka ir dėl pasakojimo, kurio vienas iš kūrėjų yra N.Kitkauskas ir jo knyga „Vilniaus arkikatedros požemiai“.