Vos prieš kelias dienas Hagos tribunolas Krymo aneksiją prilygino tarptautiniam kariniam konfliktui. Tai reiškia, kad jokio referendumo ir „Krymo tautos valios“ nebuvo. Buvo tiesiog karo tarp Rusijos ir Ukrainos pradžia – karo, kuris dabar persikėlė ir į Donbasą. Kasmetinėje teismo prokurorės Fatou Bensouda ikiteisminio tyrimo ataskaitoje, paskelbtoje lapkričio 14 dieną, rašoma: „Turima informacija byloja apie tai, kad situacija Krymo ir Sevastopolio teritorijose yra lygiavertė ginkluotam tarptautiniam konfliktui tarp Ukrainos ir Rusijos.“
„Šis tarptautinis konfliktas prasidėjo ne vėliau nei 2014 metų vasario 26 dieną, kai Rusijos Federacija panaudojo savo karinių ginkluotųjų pajėgų būrius, kad perimtų Ukrainos teritorijos dalis, be Ukrainos valdžios sutikimo“, – pažymi prokurorė.
„Pagal Romos statutą ginkluotas konfliktas gali būti laikomas tarptautiniu, jei viena ar kelios valstybės pilnai arba dalinai užima kitos valstybės teritoriją, nepaisant to, ar vyksta ar nevyksta ginkluotas pasipriešinimas“, – pabrėžiama teismo išvadose.
Kas toliau? Žmonės, prisidėję prie Ukrainos pusiasalio aneksijos kada nors stos prieš tarptautinį teismą. Jei tik to sulauks, jei iki tol išgyvens, žinoma. Tačiau svarbiausia, kad Krymas anksčiau ar vėliau vis tiek sugrįš Ukrainai. Todėl, kad po bet kokio teismo patvirtinto nusikaltimo fakto, visada seka pažeistų teisių atstatymas. O tai savo ruožtu reiškia, kad „susitarti dėl Krymo“ Rusijos valdžiai nepavyks. Dabar, kai kalba eina apie žmones ir valstybę, kaltus dėl nusikaltimo, jų „bendrais“ tapti nenorės nė vienas save gerbiantis pasaulio politikas. Tai ką – nejau tai „Krymas mūsų“ pabaiga? Ne visai. Krymą dar reikia sugrąžinti, atstatyti piliečių teises, išsikovoti kompensacijas už patirtus nuostolius, nusikaltėlius patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Juk „Krymas mūsų“ – tai ne tik ginkluotas suverenios valstijos teritorijos užėmimas. Tai ir tam tikra ideologijos forma, besiremianti kitų asmenų ir struktūrų teisių ir gyvybių nepaisymu, kai tik kalba pasisuka apie „pasitaikiusias galimybes“. O tam yra reikalinga, kad pati nebaudžiamo tarptautinių normų pažeidimo vardan „istorinės teisybės“, „palankaus bendradarbiavimo“, „daugumos noro“ idėja būtų iš civilizuoto pasaulio išrauta su šaknimis.
Rusijos vyriausybė supranta, kad jei ji nesusitars su užsienio lyderiais ir negaus indulgencijos už tai, ką padarė, tai Rusijai gali ir nepakakti vidinių resursų, kad būtų galima išlaikyti valdžioje Putino režimą. Jiems būtinas (ir skubiai) sankcijų atšaukimas, „Jalta-2“ ir velnias žino, kokių dar Kremliaus fantazijų įgyvendinimas. Kremlius pats sluoksniuojasi ir apeliuoja į viso pasaulio „kairiuosius“ ir „dešiniuosius“, intelektualus ir marginalus, vildamasis užsitikrinti gyvybiškai reikalingą politinę paramą. Donaldo Trumpo pergalė kovoje dėl Jungtinių Valstijų prezidento posto Rusijoje buvo sutikta triumfo, džiaugsmo ir šventimo banga. Putinas buvo vienas pirmųjų, nusiuntusių Trumpui pasveikinimo telegramą. Kai plenarinio posėdžio Valstybės Dūmoje metu buvo pranešta, kad Hillary Clinton pripažino savo pralaimėjimą, kalbančiojo žodžius nustelbė griausmingos ovacijos. Rusijoje vyravo tokia euforija, lyg JAV prezidentu būtų tapęs Vladimiras Putinas.
Valstybės Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas tuomet išreiškė viltį, kad su naujuoju Jungtinių Valstijų prezidentu yra tikėtinas „konstruktyvesnis dialogas“. Federacijos tarybos pirmininkės Valentinos Matvijenko teigimu, Trumpo pergalė „suteikia viltį, kad bus rasta išeitis iš Rusijos-Amerikos santykių krizės“ ir simbolizuoja išorinio JAV kurso pasikeitimą.
„Ankstesnės administracijos sprendimų neapkrautas ir neįpareigotas žmogus bus realistas, pragmatikas“, – sakė ji.
Vienos Rusijos televizijos eteryje Valstybės Dūmos deputatas Konstantinas Zatulinas žiūrovams paaiškino: „Su JAV dėl Ukrainos galima susitarti tik per Siriją. Mes apskritai į Siriją ėjome tam, kad susitartume dėl Ukrainos.“
Puikus prisipažinimas, tiesa? Pažiūrėkite į išžudytų ir sužalotų sirų vaikų nuotraukas bei prisiminkite deputato Zatulino žodžius apie tikrąjį bombardavimų Sirijoje tikslą. Šie žmonės iš tikrųjų tikisi išmainyti „Ukrainą į Siriją“, „Krymą į Donbasą“, „Hagą į Jaltą“.
Iš tiesų tai respublikonas prezidentas visai nėra joks šansas šiai regioninei šaliai, nusprendusiai imtis karinės agresijos , o dabar net nesugebančiai susitvarkyti su savo pačios veiksmų pasekmėmis. Krymo situacija unikali tuo, kad leidžia daryti poveikį savavališkam agresoriui teisinių instrumentų pagalba. Tačiau ši situacija taip pat yra ir pavojinga. Bet koks bandymas bandyti diplomatiškai tartis su Rusija, užmerkti akis prieš karinę agresiją ir aneksiją, gali baigtis tarptautinių teisių pažeidimu. Nes tuomet pasaulyje jau neliks normų, taisyklių, sienų, kurių negalima pažeisti, ribų, kurių negalima peržengti. Šiandien politinis pasaulio paveikslas kinta. Europoje į valdžią veržiasi politinės jėgos ir lyderiai, atvirai deklaruojantys dialogo su Rusija kursą. Naujasis Bulgarijos prezidentas rinkimus laimėjo bent jau iš dalies dėl savo pareiškimų, kad sieks sankcijų atšaukimo. Kol tarptautinės teisinės institucijos pateikia nuosprendžius, rinkiminės demokratijos institutai kvestionuoja teisinių normų laikymosi tikslingumą. Mes akivaizdžiai susiduriame su prieštaravimu tarp vakarietiškos sistemos pagrindu ir tais žmonėmis, kurie siekia jį užvaldyti.
Čia verta prisiminti dar vieną tarptautinį įvykį, turinti tiesioginį ryšį su Ukraina. Tai Ukrainos inicijuotas balsavimas Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje dėl rezoliucijų projekto „Žmogaus teisių situacija Autonominėje Krymo Respublikoje ir Sevastopolio mieste“. Rusijos atstovas Jevgenijus Zagailovas pareiškė, kad „projektas yra vienpusis“ ir „visiškai ignoruoja vienašalių Ukrainos valdžios veiksmų pasekmes Krymo gyventojams“. Jis taip pat pareiškė, kad „projektas yra neobjektyvus ir šališkas“, todėl Rusijos delegacija balsuos prieš jį. Čia būtina paaiškinti, kad rezoliucijų projekto, kurio bendraautorėmis yra 41 JTO šalis-narė, tikslas yra Ukrainos piliečių, gyvenančių laikinai okupuoto Krymo teritorijoje, konstitucinių teisių apsauga. Dokumentas smerkia masinius žmogaus teisių pažeidimus ir ragina Rusiją, kaip valstybę-okupantę, laikytis savo įsipareigojimų, atitinkančių tarptautinės teisės normas. Be šios nuostatos, rezoliucijų projekte pažymima būtinybė kuo greičiau išlaisvinti Rusijos neteisėtai laikomus Ukrainos piliečius ir atšaukti tesimo sprendimą, uždraudusį Krymo totorių tautos Medžliso veiklą. Dokumentas taip pat ragina Rusiją suteikti tarptautinėms žmogaus teisių apsaugos organizacijoms, pirmiausia JTO žmogaus teisių Ukrainoje stebėjimo monitoringo misijai, netrukdomą patekimą į Krymą bei kreipiasi į JTO žmogaus teisių aukščiausiojo komisaro administraciją su prašymu parengti atskirą tematinę okupuoto pusiasalio situacijos ataskaitą.
Rusija, kuri į okupuotą pusiasalį neįleidžia jokių monitoringo misijų, tvirtina, kad pasaulis į ją žiūri „šališkai ir su išankstiniais nusistatymais“. O atsakydama į kaltinimus dėl Ukrainos piliečių okupuotame Krymo pusiasalyje teisių pažeidimus, ji meta pareiškimą, kad „projektas visiškai ignoruoja vienašalių Ukrainos valdžios veiksmų pasekmes Krymo gyventojams“. Čia kas, pasityčiojimas? Visai ne. Tiesiog įprastinis rusiškas šantažas, labai panašus į tokį, kai nusikaltėlis, reikalaujantis lagamino pinigų ir lėktuvo, tikina, kad jo įkaitai yra sveiki ir gyvi, kad jiems „viskas gerai“. Lyg situacijoje, kai nusikaltėlis laiko šaunamąjį ginklą prie nekalto žmogaus smilkinio, gali būti „viskas gerai“.
Vesti derybas su įkaitais žmones paėmusiu nusikaltėliu, žinoma, būtina. Tai yra įprastinė praktika, dalis išlaisvinimo operacijos. Tačiau tuo metu, kai su nusikaltėliu yra kalbama ir deramasi, ypač, jei jo nusikaltimo faktas yra pripažintas, paprastai yra kalbamasi apie bausmę ir galimybę ją sumažinti, jei nusikaltėlis dabar iš karto pasiduos. Šiandien Rusija yra nepasirengusi kalbėti apie karo nutraukimą. Ji tikisi Ukrainos padalinimo. Rusijos valdžios atstovai mėgsta tvirtinti, kad ginkluotas Ukrainos teritorijų užėmimas buvo atliktas išimtinai dėl susirūpinimo „rusakalbių Ukrainos piliečių teisėmis“. Ir tuo pat metu yra visiškai sąmoningai ignoruojamas tas faktas, kad bet kokios valstybės pareiga yra įrodyti įstatymų ir normų laikymąsi veiksmais, o ne kalbomis ir atsakomosiomis notomis. Rusija iš pasaulio šalių tikisi tokios pat pozicijos ir sankcijų, Ukrainos, Donbaso, Krymo klausimais. „Konstruktyvus dialogas“ Rusijos interpretacijoje reiškia neteisėtą suokalbį. Šaliai, padariusiai atvirą tarptautinį nusikaltimą, šansu gali tapti tik savanoriškas pasaulio atsisakymas laikytis teisinių normų ir palaipsnis perėjimas nuo gyvenimo, remiantis vertybėmis, prie kalbėjimo apie vertybes.
Hagos tribunolo sprendimas reiškia, kad viskas, kas šiandien vyksta Kryme: žmonių pagrobimai ir neteisėti areštai, etninis ir religinis persekiojimas, vietinių šios teritorijos gyventojų atstovavimo organo pripažinimas ekstremistine organizacija, prievartinis pasų išdavimas, masiniai atleidimai iš darbo, Krymo bazių naudojimas Sirijos karui ir Krymo teritorijoje gyvenančių Ukrainos piliečių prievartinis įtraukimas į šį karą – visa tai yra kariniai nusikaltimai. Bet kokie bandymai užmerkti prieš tai akis yra ne kas kita, kaip pasirinkimas tapti nusikaltėlio bendrininku.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
