Rugsėjo 18-ąją Rusijoje turi įvykti rinkimai į Rusijos Federacijos Valstybės dūmą. Pirmą kartą juose dalyvaus rinkėjai okupuotame Kryme ir Sevastopolyje. Rugsėjo 13-ąją prezidentas Petro Porošenka paragino „Didžiojo septyneto“ ir Europos Sąjungos šalis nepripažinti Rusijos parlamentinių rinkimų legitimumo. Ukrainos prezidentas pabrėžė, kad itin svarbu ir toliau išlaikyti politikos kryptį, pagal kurią Krymo aneksija laikoma neteisėta. Truputį anksčiau Aukščiausioji Rada priėmė nutarimą, kuriame kitų šalių parlamentų ir tarptautinių organizacijų prašoma paskelbti Rusijos Federacijos parlamentinius rinkimus neteisėtais dėl to, kad jie yra rengiami aneksuotame Kryme, kas negali neatsiliepti galutiniams balsavimo rezultatams.
Nėra nė menkiausios abejonės, kad rinkimai Kryme bus surengti. Tarptautinė bendruomenė, kaip ir pati Ukraina, šiandien yra bejėgė sutrukdyti Kremliui stiprinti demonstratyvios savivaldos politiką. Tačiau Ukrainos žengiami žingsniai yra būtini tam, kad būtų užkirstas kelias vėliau tuos Kryme išrinktus deputatus įtraukti į tarptautines delegacijas.
Rusijos Federacija visus kaltinimus neigia. Dmitrijus Peskovas priminė apie tai, kad priešlaikinius rinkimus į Ukrainos Aukščiausiąją Radą ir 2015 metų prezidento rinkimus pasaulis pripažino. Jei jau taip, tai ir balsavimas okupuotose teritorijose, jo nuomone, neturėtų tarptautinei bendruomenei kelti jokių klausimų. Nes kitu atveju...
Tiesa, o kas, kitu atveju? Ką darys Rusijos Federacija, jei rinkimai Kryme, į kuriuos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) jau atsisakė siųsti savo stebėtojus, nebus pripažinti? Tą patį, ką ir visada – stiprins savo pajėgas, atsidūrus priešiškų jėgų akivaizdoje, ir dar glaudžiau telks gretas aplink nacionalinį lyderį Vladimirą Putiną.
Rugsėjo 8-ąją „BBC Rusijos tarnybos“ internetiniame puslapyje pasirodė reportažas iš Maskvoje surengtos apvaliojo stalo diskusijos „Rusija besikeičiančiame pasaulyje: iššūkiai ir grėsmės“. Renginį organizavo ir vedė Rusijos generalinio štabo Akademija. Iš prie apvaliojo stalo nuskambėjusių pareiškimų darosi aišku, kad pagrindine grėsme rusų karininkai laiko „antirusišką Vašingtono politiką“.
„Mes neturime sakyti, kad nebus didelio karo. Tik stipri armija yra pajėgi atlaikyti bet kokio priešo agresiją“, – sakė generalinio štabo Karo akademijos vadovas, generolas leitenantas Sergejus Kuralenko. Anksčiau generolas leitenantas vadovavo Priešingų jėgų Sirijoje sutaikymo koordinacijos centrui. Šio „sutaikymo“ kainos pasaulis iki šiol nesugeba galutinai įsisąmoninti.
Apie kokį „didelį karą“ perspėja ponas generolas leitenantas? Atidžiau pažvelkime į jo argumentaciją. „Galiu jums priminti, kad 2012 metais kandidatas į JAV prezidentus Mittas Romney pareiškė: „Mūsų tikslas – Rusija. Rusija kelia grėsmę visai žmonijai. Mūsų užduotis – priversti Rusiją save susinaikinti iš vidaus, pasėjant tos šalies visuomenėje sumaištį ir nesantaiką. O jei šios priemonės nepadės, mums neliks nieko kito, tik paskelbti prieš šią šalį greitą ir pergalingą karą.““
„Kas tai?“, paklausite jūs. O tai yra citata iš teksto, po rusiškąją interneto dalį keliaujančio jau nuo 2012 metų. Teksto autorystė priskiriama buvusiam respublikonų partijos kandidatui JAV prezidento rinkimuose Mittui Romney. Lygiai tiek pat laiko nė vienas iš atskleidžiančiųjų „tikruosius militaristinius amerikietiškus kėslus“ nesugebėjo pateikti šio „pareiškimo“ originalo kalba ar nurodyti, kur ir kada Romney kažką panašaus pasakė.
Tačiau grįžkime prie forumo „Armija 2016“. Generalinio štabo Akademijos docentas Viktoras Vachruševas tiesiogiai apkaltino Ameriką vykdant terorizmo politiką, kuria siekiama sumažinti pasaulinį naftos vartojimą ir kuri privedė prie nukritusių naftos kainų, religinių ir nacionalinių nuotaikų Rusijos viduje aštrinimu, o taip pat pasirengimo spalvotajai revoliucijai Rusijos Federacijoje.
„Jei mes neturėtume branduolinio ginklo, Jungtinės Amerikos Valstijos, 2014 metais įsižeidusios, kad Krymas buvo grąžintas į Rusijos Federacijos sudėtį, būtų seniai bombardavusios Maskvą. Tačiau jie negali to padaryti, todėl ėmėsi politinės galios keitimo vidinių problemų sąskaita“, – sakė jis.
„Pasak profesoriaus Vachruševo, be rengimosi spalvotajai revoliucijai Rusijoje „naftos vartojimo Amerikoje mažinimo keliu“, Vašingtonas taip pat skatina pasaulinę narkotikų gamybą ir socialinių tinklų plėtrą, vėlgi su tuo pačiu tikslu - sunaikinti Rusijos valstybingumą“, – rašo BBC žurnalistas, dalyvavęs apvaliojo stalo diskusijoje.
Savo pasisakymą Vachruševas užbaigė raginimu „vienytis po nacionaline keturių „P“ idėja“: patriotizmas, profesionalumas, asketizmas (rusų kalba šis žodis prasideda raide „p“ – red.), Putinas. Šis pareiškimas salėje sukėlė audringus aplodismentus.
Visa išorinė Rusijos politika, išausta iš prieštaravimų ir alogizmų, yra panaši į patologinį melą, kuriame vaizduotės kūriniai visiškai ir galutinai išstūmė realybę. Kas gi tai, jei ne kolektyvinis melas? Nieko nuostabaus, kad Rusija praranda pozicijas posovietinėje erdvėje. Nuo pamišėlių reikia laikytis atokiau – niekad negali žinoti, kas tokiems gali šauti į galvą.
Kuriozas? Kvailystės? Visiška beprotybė? Rusijos vidinės ir išorinės paranojos pagrindų iliustruotasis žinynas? Visko gali būti. Tačiau tai mums pademonstruoja dar ir tai, kokiais argumentais ir ryšiais su realybe remiasi Rusijos karinė ir politinė vadovybė, priimant globalius sprendimus dėl taikos ir karo.
Svarbu pabrėžti ir tai, kad visi kalbėjusieji neigė Rusijos vedamą karą prieš Ukrainą. Ukraina forume buvo minima atsainiai, prabėgomis ir net ne kaip subjektas, o kaip amerikiečių „hibridinio karo“ prieš Rusiją objektas. O štai „didelis karas“, kurį JAV „jau bet kurią akimirką“ pradės, buvo pateikiamas kaip reali karinė grėsmė. Šiame idėjiniame prieštaravime nėra nieko keisto. Rusijos valdžia ir anksčiau ne kartą pabrėžė, kad Donbaso teritorijoje Rusija kariauja ne su Ukraina, o su anglosaksiškuoju pasauliu. Tiesiog Kremlius dar kol kas neapsisprendė: ar tai jis Ukrainos teritorijoje kariauja su JAV, ar tai daro išdidi Donbaso tauta, apsipirkusi raketų paleidimo sistemomis ir sunkiąja artilerija artimiausioje ginklų parduotuvėje. Rusiškoje realybėje aišku ir akivaizdu tik tiek: JAV – priešas, Ukraina neegzistuoja.
Kodėl Rusijos interesų sfera reiškia nepriklausomos Ukrainos gyvenimo ir vystymosi užvaldymą, neatsižvelgiant į pačius ukrainiečius? Juk Ukraina yra savarankiškas tarptautinių santykių subjektas, susikūręs tuo pat metu, kaip ir pati Rusijos Federacija – prieš 25 metus. Kodėl „Krymo prisijungimas“, „Krymo išlaisvinimas“, „sugrįžimas į gimtosios Rusijos sudėtį“ turi būti laikomi adekvačiomis pozicijomis, lygiavertėmis teisinėms formuluotėms „okupacija“, „aneksija“, „ginkluotas užėmimas“? Rusija keičia suvokimą, neigia universalias traktuotes ir reikalauja, kad jos kolektyvinė fantazija apie atgimstančią imperiją ir „gimtąsias sąsagas“ būtų pasaulio priimama kaip lygiavertis argumentas.
Kai Ukrainos atstovai tarptautinėje arenoje kalba apie Rusijos vyriausybės neadekvatumą, jie turi galvoje būtent tokį realybės paveikslą. Lozungas „Ukraina – tai Europa“ tapo, visų pirma ir svarbiausia, bandymu atsiriboti nuo imperinės rusiškos paranojos. Kremliaus propaganda ukrainiečius tuo pat metu pozicionuoja kaip aršius priešus ir kaip „brolius“, „vieną ir tą pačią tautą“. Šios ypatingai keistos pozicijos priežastis slypi, žinoma, ne Maidane, o Ukrainos nenore būti iškreipto „rusų pasaulio“ vaizdinio dalimi. Visa išorinė Rusijos politika, išausta iš prieštaravimų ir alogizmų, yra panaši į patologinį melą, kuriame vaizduotės kūriniai visiškai ir galutinai išstūmė realybę. Kas gi tai, jei ne kolektyvinis melas? Nieko nuostabaus, kad Rusija praranda pozicijas posovietinėje erdvėje. Nuo pamišėlių reikia laikytis atokiau – niekad negali žinoti, kas tokiems gali šauti į galvą.
Psichologijoje yra tokia sąvoka kaip „patogeninė situacija“, t.y. įvykis, kuris galutinai nugramzdina žmogaus psichiką į psichozę. Krymo aneksijos ir agresijos Donbase situacija kaip tik ir tapo patogenine Rusijos valstybei. Kiekvienas Rusijos valdininkas po vieną individualiai gali ir netikėti tuo, ką kalba viešai. Jis gali suvokti, kad aneksija yra neteisėta, kad iš Donbaso būtina išvesti rusų pajėgas ir samdinius, kad nėra jokios grėsmės iš JAV pusės, o šizofreniška sąmoningo naftos kainų nusmukdymo schema, kad būtų sukurti Rusijai priešiški „internetai“, tėra pasityčiojimas ir bandymas dengtis neadekvatumu, kad nors kuriam laikui pavyktų išsaugoti nusikalstamu keliu užimtas pozicijas. Tačiau Rusijos valstybė sparčiai stačia galva ritasi žemyn kaip tik dėl to, kad nacionalinio saugumo pamatu buvo pasirinkta beprotybė. Ar ta beprotybė yra tikra, ar tai tik imitacija – jau nebesvarbu.
Tam, kad nepasinertume į svetimą melą, reikia tvirtai remtis realiais faktais. Krymo klausimas balansuoja tarp teisinės ir moralinės plotmių. Čia Rusijos argumentai yra neverti nė sudilusio skatiko. Karinė isterija, skatinama tariamų grėsmių – tai Kremliaus karinio ir ekonominio potencialo, resursų, leidžiančių Rusijos valdžios viršūnėlei pereiti nuo žodžių prie veiksmų, klausimas. Kaip toliau vystysis situacija, iššaukta Krymo okupacijos, priklausys nuo to, ar Kremliui pavyks priversti pasaulį į šią situaciją pažiūrėti pamišėlio akimis. Jei taip, greitai mes sulauksime naujų pretenzijų ir naujų grasinimų, atitinkančių išaugusį Rusijos apetitą. Jei ne, anksčiau ar vėliau Rusija bus priversta sugrįžti į realybę ir ieškoti kelių, kaip išeiti iš šios situacijos aklavietės. Štai tada ir paaiškės, kokiu keliu bus išeinama iš Krymo aklavietės.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
