Mažosios Lietuvos kultūros istorija itin brangintina lietuvių tautai ir valstybei. Čia, tuometinėje Prūsijos kunigaikštystėje, kurios dalis buvo vadinama Mažąja arba Prūsų Lietuva, remiant Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui, 1547 m. užgimė pirmoji lietuviška knyga – „Katekizmas“ („Catechismusa prasty szadei“), parašyta talentingo Karaliaučiaus universiteto teologijos studento Martyno Mažvydo, kurį į Karaliaučių pasikvietė pats kunigaikštis Albrechtas.
Toje lietuviškoje knygoje yra katekizmas, abėcėlė ir būsimo kunigo M. Mažvydo kreipinys į Mažosios ir Didžiosios Lietuvos liaudį: „Imkit mane ir skaitykit, ir tai skaitydami permanykit.“ Tai sakydamas, kunigas turėjo omenyje, kad žmonės turi laikytis tam tikrų Dievo nustatytų įstatymų, kurių nežinojimas, kaip dabar sakoma, neatleidžia nuo bausmės. Jei jų nesilaikoma, tautos išnyksta.
Pirmiausiai iš lėto nepastebimai nunyksta kalba, siaurėja jos vartojimo arealas. Jei kraštas nukariaujamas, atsiranda dvikalbystė ir tam tikra dvikova tarp dviejų kalbų toje pačioje žemėje. Bėgant laikui, laimi nukariautojų kalba, išskyrus itin retus atvejus. Štai Mažojoje Lietuvoje kalba, buvusi brangesnė už auksą ir skalsesnės duonos kąsnį, valdant vokiečiams net septynetą šimtmečių, išliko gyva.
Tai buvo ilgas ir nuostolingas procesas, vyko negailestinga kova, naudojant įvairias priemones. Lietuvių kalbai Mažojoje Lietuvoje, Prūsijos kunigaikštystėje, apsauginį skydą suteikė pats kunigaikštis Albrechtas, paklusęs Martyno Liuterio (Martin Luther) nurodymui, kad Dievo žodis turi būti skelbiamas gimtąja kalba. Katekizmas mažutėliams ir kunigams turi būti parašytas gimtąja kalba, o norint išmokti skaityti, reikia pradėti nuo abėcėlės. Kad kalba būtų tvarkinga, sunorminta, reikia gramatikos, kurią vėliau (1653 m. – lot. k.) išleido Tilžės kunigas Danielius Kleinas.
Šventąjį Raštą, Senąjį ir Naująjį Testamentus į lietuvių kalbą ėmėsi versti Karaliaučiaus klebonas Jonas Bretkūnas. Vertėjas, su įkvėpimu vykdydamas šį šventą pašaukimą, galiausiai apako. Darbas buvo atliktas. Po to dar ilgai buvo redaguojamas kitų rašto žinovų, o tai daugiausia buvo kunigai, tačiau dienos šviesos Šventojo Rašto vertimas neišvydo. Kunigaikštis Albrechtas skyrė savo iždo dalį, tačiau Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (toliau – LDK), nors tuo metu turėjo daug turtingų mecenatų, o ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas buvo kunigaikščio Albrechto pusbrolis, prie lietuviško Šventojo Rašto leidybos neprisidėjo... Į Abraomo Kulviečio pastangas įkurti lietuvišką mokyklą Vilniuje nebuvo atsižvelgta. Lietuvių kalba LDK nebuvo branginama ir todėl jos valdomos žemės, kuriose nebuvo rūpinamasi kalba, aptrupėjo ir sumažėjo.
Mažosios Lietuvos kultūros žmonės, pradedant kunigaikščiu Albrechtu ir baigiant kunigais, suprato, kad kalbą ir kultūrą, kaip ir nykstančias paukščių, gyvūnų, augalų rūšis, reikia išsaugoti, kad liktų atminimas, jog tokia lietuvininkų gentis, hegzametru apgiedota Kristijono Donelaičio, egzistavo. Lietuvininkų papročius aprašė kun. Teodoras Lepneris savo knygoje „Prūsų lietuvis“ („Der Preusche Littauer“).
Prie mažlietuvių poeto K. Donelaičio išgarsinimo labiausiai prisidėjo Karaliaučiaus universiteto rektorius ir rašytojas Liudvikas Rėza. Jis išvertė „Metus“ į vokiečių kalbą ir vokiečių kultūrininkams pristatė šios poemos hegzametro perlus kaip europinio lygmens kūrinį. Mažos lietuviškos kultūros poetas iš Mažosios Lietuvos savo tautos kalbos grožį ir garbę iškėlė į europinį lygmenį. Dėl poeto talento lietuvių kalbos grožis ir turtingumas buvo pripažintas didžiosios kultūros dalimi, nors pats poetas jau ramiai ilsėjosi po Tolminkiemio bažnyčios altoriumi.
Kalbos likimą, be karų ir žemių pasidalijimo po nukariavimų, dažnai nulemia ir mados reikalas. LDK po unijos su Lenkija buvo galvojama, kad pasirinkti didesnės valstybės kultūrą, o drauge ir kalbą yra naudingiau, didesnės galimybės tuo pasirinkimu iškilti, būti pripažintam platesniame areale. Ir Vydūnas ankstyvoje jaunystėje buvo suklupęs ant vokiškos kultūros slenksčio, tačiau lietuviška motinos giesmė laiku jį pažadino.
Didžiojoje Lietuvoje, o ypač Vilniaus krašte, daug buvo tokių litvinų, kurie save laikė LDK piliečiais, tačiau lenkiškos tautybės – be lietuvių kalbos... Ką tai reiškia? Aš esu LDK pilietis, valdau čia didesnį ar mažesnį žemės gabalą, turiu kokį nors dvarelį, atlieku karinę tarnybą, bet kaimietiška lietuvių kultūra ir lietuviška mažos pilkos lakštingalos kalba ne man.
Būtent tie, kurie laikė save litvinais, galėjo ir turėjo jausti pareigą pakelti lietuvišką kultūrą ir kalbą į aukštesnį lygį, kaip tai darė Mažosios arba Prūsų Lietuvos šviesuoliai. Vis dėlto taip nenutiko, lietuvių kalbos jie atsižadėjo. To pasekmes jaučiame ir šiandien. Dabartiniai lenkai, kurių protėviai gal prieš šimtą metų kalbėjo lietuviškai, prie rusų kalbėjo rusiškai, o dabar reikalauja, kad Švenčionių, Šalčininkų ar Švenčionėlių miestuose, kurių vardai aiškiai išduoda, kad juos pakrikštijo lietuviai, gatvės būtų vadinamos lenkiškai. Girdi, jie lietuviškai nebesupranta. O gal nenori suprasti? Kokioje valstybėje begyventum, turi gerbti jos kalbą ir papročius. Dėl pavardžių rašymo lenkai jokių ultimatumų nekelia nei Vokietijoje, nei kitose Europos Sąjungos valstybėse, išskyrus Lietuvą... Kas čia atsitiko?
Vokiečių kultūrininkai iš atjautos nukariautam kraštui, kurio kalba ir kultūra palengva nyko, ir supratimo, kad vieną dieną jos gali nelikti, 1879 m. Tilžėje įkūrė Lietuvių literatūros draugiją. Tai buvo lituanistikos tyrimo centras – pirmas toks pasaulyje. Jos pirmasis pirmininkas buvo Karlas Rudolfas Jakobis. Draugijos tikslas buvo tirti kalbą, tautosaką, kultūrą, istoriją, raštiją ir literatūrą.
Draugijai priklausė kunigas ir poetas Antanas Baranauskas, lietuvininkų dainų rinkėjas Kristianas Barčas, gydytojas, tautos šauklys, aušrininkas ir tautosakos rinkėjas Jonas Basanavičius, archeologas Adalbertas Becenbergeris, kunigas, „Sandoros“ draugijos įkūrėjas, rašytojas politikas dr. Vilius Gaigalaitis, mokytojas etnografas Eduardas Gizevijus, Augustas Janulaitis, Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas, Liudvigas Pasargė, poliglotas, poetas ir politikas Jurgis Zauerveinas, prof. Teodoras Proisas, suomių kalbininkas Augustas Robertas Niemis, Filipas Fortunatovas, Karlas Kepleris, Šilutės dvarininkas, mecenatas, Hugas Šojus, savo dvare įkūręs etnografinį krašto muziejų, kuris veikia ir šiandien.
Taip pat bibliofilas Dovas Zaunius, kalbininkas, daug laiko paaukojęs kuršių kalbos tyrimui bei žodyno sudarymui Kazimieras Būga, spaustuvininkas ir lietuviškų leidinių leidėjas Enzys Jagomastas, kunigas Kristupas Jurkšaitis, drauge su Aleksandru Kuršaičiu išleidęs „Pasakas apie paukščius“, Jokūbas Stikliorius, rašytojas ir filosofas Vilhelmas Storostas-Vydūnas, politikas Erdmonas Simonaitis, drauge su kitais lietuvininkais, atvedęs Mažosios Lietuvos Klaipėdos kraštą į Lietuvos glėbį. Nes dėl tokios turtingos nuotakos, kokia buvo Mažoji Lietuva, teko varžytis su lenkais, kurie buvo užėmę Vilniaus kraštą, kėsinosi užimti Vidurio Lietuvą, o drauge po savo sparnu priglausti ir Klaipėdos uostą.
Gaila, kad 1923 m. Lietuvių literatūros draugijos veikla nutrūko. Lietuva Mažosios Lietuvos kultūros ir istorijos pasakojimo neperėmė. Sovietiniais laikais dėl Mažosios Lietuvos spaudos tyrimų, Martyno Jankaus spaustuvė atkūrimo, o laisvos Lietuvos laikais dėl Jankaus „Aušros“ archyvo prikėlimo iš numirusių labai daug padarė prof. habil. dr. Domas Kaunas.
Į Mažosios Lietuvos kaimų, dvarų istorijos, kapinių tyrimus bene svariausią indėlį įnešė architektai dr. Martynas Purvinas ir Marija Purvinienė. Dr. Vilius Pėteraitis buvo „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ sumanytojas, daugelio straipsnių pateikėjas, o drauge su Mažosios Lietuvos fondu, esančiu Amerikoje, didysis mecenatas. Prie šio milžiniško kolektyvinio darbo sąžiningai ir pasiaukojamai prisidėjo jos pirmų trijų tomų redaktorius dr. M. Purvinas.
Bernardą Aleknavičių galime laikyti vienu iš pirmųjų, kuris Klaipėdos kraštą supažindino su veikla tų lietuvininkų, kurie išlaikė lietuvišką identitetą. Jis buvo medžiagos pateikėjas žurnalistams, profesoriams ir daktarams, o kartu ir jų mokytojas. Būdamas ELTOS korespondentu, jis „Tarybinėje Klaipėdoje“ buvo įkūręs literatūrinį priedą „Gilija“ ir beveik vienas rengdavo šiam priedui straipsnius.
Būdamas ištikimas Mažosios Lietuvos mylėtojas, B. Aleknavičius drauge su prof. habil. dr. D. Kaunu, dailininke Ieva Labutyte, mokytoja Birute Žemguliene aktyviai prisidėjo prie M. Jankaus muziejaus įsteigimo Bitėnuose. Vydūno draugija drauge su lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“, Tilžės lietuviais bei Tauragės liuteronų bažnyčios parapijiečiais Atgimimo laikais sutvarkė Bitėnų kapines, kuriose dabar kasmet vyksta kapinių šventės, aplankomi Vydūno, M. Jankaus ir kitų lietuvininkų, nusipelniusių šiam kraštui, kapai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, svarbus įvykis Klaipėdos miesto ir krašto gyvenime buvo Klaipėdos universiteto įkūrimas, kuriame buvo įkurta ir evangelikų liuteronų kunigų parengimo katedra. Lietuvininkai ir jų bendrija „Mažoji Lietuva“ daug tikėjosi iš universiteto istorikų, bet labai greitai teko nusivilti. Jie vienas po kito pradėjo skelbti, kad Mažoji Lietuva savo istorijos nebeturi. Jokio Tilžės Akto nebuvo, 1923 m. atėjome, nukariavome ir viskas. Kai lietuviai į Klaipėdą atėjo, lietuvininkų ten neberado... Ko jūs dar norite? Istorinis pasakojimas nutrūko.
Senovės graikų, Egipto, romėnų ar Abiejų Tautų Respublikos istorijos nutrūko dar anksčiau, bet jomis vis dar domimasi. Mūsų nacionalinės ekspedicijos dalyviai džiaugiasi Vienoje, Austrijoje, išvydę Gediminaičių stulpus, bet austrams šis simbolis nieko nereiškia. Mūsų istorikai kartais didžiuojasi net tais mūšiais, kurie buvo pralaimėti, bet nedrįsta pripažinti, kad, net ir tais atvejais, kai mūšis buvo laimėtas, Lietuvos didieji taikos sąlygų pakreipti savo naudai nesugebėjo.
Jei Vytauto Didžiojo dukra nutekinama už rusų caro ir pagimdo rusams dar vieną carą, kuris eis prieš Lietuvą – tai joks diplomatinis laimėjimas. Jei Sigitas Šamborskis Vokietijos universitete suorganizuoja konferenciją apie Ostermejerį ir universiteto daktarai bei profesoriai prisipažįsta, kad jie yra kilę iš Prūsų Lietuvos ir yra dėkingi tam šviesiam kraštui ir savo protėviams, kurių genus ir identitetą jie paveldėjo, tai liepto tiesimas per sieną į kitą pusę. Tiesti kultūros tiltus, kad ir į nedraugišką šalį, visados apsimoka, nes kultūra turėtų sušvelninti politinius sprendimus.
Senieji Klaipėdos krašto gyventojai, kurie paaukojo savo gyvenimus tam, kad kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos, nėra tautinė bendrija kaip lenkai, vokiečiai, rusai ar tautinė mažuma kaip totoriai, karaimai ir todėl istorikų dėmesio nenusipelno. Jūs pavirtote lietuviais, susiliejote su Lietuvos gyventojais ar likote ten už Atlanto ar prie Reino, o tokie mūsų nedomina. Istorikų tyrimuose sau vietos vis dar nesuranda E. Simonaitis, Martynas Reisgys, Jonas Budrys (iki 1923 m. – Polovinskas), Viktoras Gailius ir dešimtys kitų garbingų lietuvininkų, kurie savo gyvenimus paaukojo vienam tikslui: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt...“
Tačiau būti lietuviu dabar, atsivėrus sienoms, tapo nebemadinga. Atsiranda naujų mokslų, pvz., sociolingvistika, kurio propaguotoja, bevaikščiodama Neries pakrante, visai Lietuvai skelbia, kad išlaikyti kalbą tokiai mažai tautai kaip lietuvių, nėra svarbu. Kiek tautų su savo kalbomis išnyko ir nieko neatsitiko... Žemė toliau sukasi apie Saulę, bet reikia suvokti, kad pasaulis dėl to pasidarė skurdesnis.
Kaip gyvojoje gamtoje pasišventėliai entuziastingai saugo bengalinius ar amūrinius tigrus, grizlius, stumbrus, vilkus, nendrinukes ar balinius vėžlius, taip turi būti saugomas kiekvienas mažos tautos žodis. Didelėms tautoms tai nepavojinga. Jos gali su savo kalba elgtis taip, kaip joms tinka, ir neišnyks, o mažoms tautoms tai pavojinga. Mažos tautos kalba kaip tas Stelmužės ąžuolas, bedžiūstant šakoms ir šakelėms, vieną dieną nudžius. Taip nutiko prūsų, kuršių, lyvių kalboms. Ar lietuviai norėtų sulaukti tokio pat likimo, didelis klausimas. Mums nereikia jokių naujų teorijų, nes mes žinome, kas nutinka kalbai, kai jos nemyli ar nesugeba apginti nuo netikrų pranašų.
Kai Lietuvoje buvo ruošiamasi deramai paminėti Tilžės Akto šimtmetį, Vytautas Šilas sudarė straipsnių rinkinį apie Tilžės Akto signatarus ir jų veiklą. Tame rinkinyje be kitų vertingų straipsnių ir autentiškų E. Simonaičio liudijimų yra dr. Algirdo Matulevičiaus straipsnis „Lietuvininkai: nuo kultūrinės autonomijos iki prisijungimo prie Lietuvos valstybės“.
Tuosyk ir Klaipėdos istorikė Klaipėdos koncertų salėje gausiai klausytojų auditorijai paskaitė paskaitą apie gyvenimą Klaipėdos krašte XX a. pradžioje. Ir tik vienas sakinys, kuris buvo ir paskutinis, buvo skirtas Tilžės Aktui: „Būkime biedni, bet teisingi: jei po tuo Aktu nėra Vydūno ir Viliaus Gaigalaičio parašo, tai tas aktas toks ir tebuvo.“
Apgailėtinai skurdus Tilžės Akto vertinimas šimtmečio proga, juo labiau kad Vydūnas tuo metu studijavo Humbolto universitete Berlyne, o V. Gaigalaitis, prisidėjęs prie Tilžės Akto teksto sukūrimo, turėjo slėptis nuo policijos, kuri buvo atėjusi jo suimti. Tilžės aktą pasirašė dvidešimt keturi lietuvininkai, tačiau ir šiandien daug kas nežino, kad jie savo parašais patvirtino žodžius, kad Mažoji Lietuva nori prisiglausti prie Didžiosios Lietuvos. Kai tuos žodžius nutyli, tuokart garsiai gali paskelbti: nukariavome. Tačiau geriau pagalvojus, verta suabejoti, ar tik tokią žinią reikėtų skelbti.
2023 m. minėsime 100 metų sukaktį, kai Mažoji Lietuva buvo prijungta prie Lietuvos. 1921 m. į Lietuvos Valstybės Tarybą buvo kooptuoti trys mažlietuvių veikėjai: Martynas Jankus, Kristupas Lekšas ir Jurgis Strėkys. Tas politinis žingsnis daug ką pasako. Istorikams privalu nieko nenutylėti, apimti visus faktus, įvykius bei asmenis, prisidėjusius prie tų įvykių.
Tas nuolatinis kartojimas: „Atėjome ir nukariavome“ arba „Truputį nukariavome“ – gali atsisukti kitu lazdos galu. Jei nukariavote, tai visgi kuo lietuviai skiriasi nuo kitų nukariautojų? Po karo, iš tiesų, lietuviai Klaipėdos krašte elgėsi kaip ir kiti nukariautojai. Lietuvininkai, sugrįžę iš prievartinio išvežimo į Vokietiją, į savo namelius nebuvo įleisti...
- Reisgio našlė (jos vyras, gynęs lietuvių reikalus Mažojoje Lietuvoje, vokiečių buvo nukankintas Mauthauzeno koncentracijos stovykloje) su savo vaikais į savo namus Jurgių kaime nebuvo įleisti. Kai motina prašė, kad jų namuose, kur buvo devyni kambariai, bent vieną kambarėlį skirtų šeimai, buvo ištremta į Sibirą, kad daugiau nebeprašytų. Reisgienė mirė Sibire, o jos vaikai po tremties į Lietuvą nebuvo įleisti ir turėjo vykti ten, kur nori, bet ne į Lietuvą. Kas tai?
Istorikai ginčijasi dėl terminų ir sąvokų, nesutaria dėl priimtino įvardijimo, tad nutaria nutylėti, kas nutiko Mažajai Lietuvai, o vėliau ir seniesiems Klaipėdos krašto gyventojams. Istorikai yra linkę laukti, kol nebeliks gyvų liudininkų. Nereikia to laukti. Reikia pasinaudoti gyvaisiais šaltiniais, nes didžioji dalis Mažosios Lietuvos archyvų yra Vokietijoje, o vokiečiai lietuvininkams, kurie tuokart buvo Vokietijos piliečiai, negali būti objektyvūs vien jau dėl to, kad jie norėjo Mažąją Lietuvą prijungti prie Didžiosios. Keistokai atrodo, kai lietuvių istorikų kai kurios mintys sutampa su vokiečių istorikų teiginiais: 1923 m. lietuviai atplėšė Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos. Atplėšimas nuo nukariavimo mažai skiriasi.
Mažosios Lietuvos istorinis naratyvas turi apimti visą istoriją. Su Mažosios Lietuvos istorija turi būti supažindinami moksleiviai ne tik Klaipėdos krašto mokyklose, bet ir visoje Lietuvoje, ir tai turėtų atsispindėti istorijos mokymo programose. Kas atsitiko Mažajai Lietuvai, kuri septynetą šimtmečių priklausiusi vokiečiams, tapo Lietuvos dalimi? Koks yra mažlietuvių indėlis į Lietuvos istoriją? Pastatų istorijų pasakojimas be žmonių – tai daugiau architektų ar kultūros istorikų uždavinys. Klaipėdos miesto istorijoje didžiąją pasakojimo dalį kol kas sudaro tik vokiškoji Klaipėdos istorija, kuria pakankamai rūpinasi vokiečių istorikai. Visa tai įdomu, bet pasigendama lietuviškojo dėmens.
Lieka viltis, kad šimtmečio minėjimas neapsiribos vienu sakiniu ir bus ne vietinės reikšmės – vyks ne tik Klaipėdos krašte, bet ir Lietuvos sostinėje – Vilniuje. Juk Lietuva su lietuvininkų pagalba per Klaipėdos uostą gavo ne tik vartus į pasaulį, bet ir visą Klaipėdos kraštą su Kuršių nerija.
Edita Barauskienė, „Voruta“
