Ar esate susimąstę, ką prieš Žalgirio mūšį valgė LDK didysis kunigaikštis Vytautas ar Lenkijos karalius Jogaila? Nors tikslaus atsakymo į šį klausimą nėra, didelė tikimybė, kad ant jų stalo 1410 m. liepos 15 d. buvo patiekti kalnai rankomis valgytos mėsos, duonos, sūrių bei per barzdą varvėjęs alus ir midus.
Nors galima rasti nemažai istorinių šaltinių apie tai, kaip LDK kunigaikščiai ir valdovai maitinosi dar Mindaugo laikais, tačiau XIV a. pabaigoje į Lietuvą „atkeliavus“ krikščionybei, įvairių dokumentų kiekis gerokai išaugo. Tai – įvairios Jogailos ir Vytauto laikų sąskaitų knygos, Lietuvos metraštis ar įvairių keliautojų, metraštininkų bei istorikų užfiksuota didikų kasdienybė prie valgomojo stalo.
Garsėjo ir vaišingumu, ir apetitu
Neabejojama, kad pagrindiniai Žalgirio mūšio herojai buvo itin dosnūs. Pavyzdžiui, dar 1420-ųjų pradžioje prancūzų keliautojas Ghillebert de Lannoy rašė, kad Jogaila jį vaišino dvejais pietumis, kurių metu ant stalo puikavosi net 60 porų valgių, o Vytautas – net trejais pietumis.
Tačiau nuo kokio maisto drebėdavo šių LDK kunigaikščių stalų kojos? Pirmiausia Lietuvos didikai valgė itin daug mėsos. Bajorai dažnai medžiodavo, todėl žvėris perduodavo virtuvei, kur būdavo ruošiami patiekalai. Įdomu tai, kad didžiausi gyvūnai būdavo įdaromi net kitais mėsos gaminiais ar mažesniais žvėrimis.
Taip pat didelę dalį maisto raciono sudarė įvairios grūdinės kultūros ir duona, paukštiena, skirtingi pieno produktai ir, žinoma, daugybė alaus, midaus bei kitų gėrimų. O jų kiekiai buvo įspūdingi, prilygdavę kalnams.
Štai vieniems Jogailos pietums buvo užsakytas du avinai, visas jautis, 60 vištų, 4 žąsys, paltis lašinių, 200 kiaušinių, dideli indai sviesto, grietinės ir pieno, 30 sūrių ir virš 7 litrų alaus.
Be to, didikai ir kunigaikščiai savo valgius jau tuomet gardindavo įvairiausiais prieskoniais, tarp kurių – ir iš tolimų kraštų atkeliavę cinamonas, muskatas ar šafranas. Istoriniuose šaltiniuose galima aptikti, kad XIV a. pabaigoje Jogailai buvo nupirkta apie 60 kg pipirų ir 50 g šafrano.
Puotoms parūpindavo šimtus žvėrių
Vis dėlto didžiausios ir svarbiausios puotos sulaukdavo dar didesnio dėmesio. Viena iš jų buvo iškelta 1429 m. sausį vykusio, Vytauto sušaukto Lucko suvažiavimo metu, kuriame iškiliausi Europos didikai sprendė LDK didžiojo kunigaikščio karūnavimo klausimą.
Dvidešimt dienų trukęs suvažiavimas kasdien pareikalaudavo 700 telyčių ir tiek pat paršų, po 600 stumbrų, po 100 briedžių bei 700 statinių midaus, kartu su daugybe kitų patiekalų, valgių ir gėrimų.
Ne paslaptis ir tai, kad LDK virtuvei nemažai įtakos turėjo ir vokiečiai. Būtent Hanzos pirkliai ir kiti keliautojai prisidėjo prie to, kad didikų rūmuose atsirastų egzotiškų prieskonių, daržovių ar vaisių. Be to, žinių apie virtuvę iš vokiečių ordino pilių sėmėsi ir Vytautas, jose praleidęs kelerius metus.
Unikalios tradicijos ir ypatingi indai
Įdomu ir tai, kad kiekviena puota ar vakarienė turėjo savo valgymo taisykles bei net keletą už tai atsakingų patarnautojų. Pavyzdžiui, šalia Lietuvos valdovo iš abiejų pusių visuomet turėdavo atsidurti patys garbingiausi dalyviai, kur puikuodavosi geriausi valgiai.
Tuo, kas ir kaip atsidurs ant stalo rūpinosi stalininkas – XV a. atsiradusi „profesija“ arba pareigybė, kuriuo galėdavo tapti tik didikų atžalos. Maistas tuomet būdavo valgomas rankomis – šakutės plačiai naudojamos vis dar nebuvo – jos paplito tik maždaug XVI-XVII a. Tiesa, dvi pareigybės – raikytojas ir taurininkas – atitinkamai rūpinosi maisto smulkinimu ir gėrimų papildymu bei pilstymu.
Ant stalo puotų metu puikuodavosi metaliniai ar keramikiniai indai, tačiau netrūkdavo ir neįprastų vienkartinių indų. Tam būdavo naudojami sudžiūvę duonos kepalai su išskobtu minkštimu. Iš jų būdavo valgoma tiršta sriuba arba košė.
Tais laikais būta ir ypatingų indų. Jau minėtame Lucko suvažiavime, Vytautas tuometę Europos „grietinėlę“ vaišino gėrimais iš auksu ir brangakmeniais padabinto tauro rago, kurį sumedžiojo jo senelis – LDK kunigaikštis Gediminas, rašoma Lietuvos metraštyje. Vėliau šis ragas buvo padovanotas garbingiausiam Lucko suvažiavimo svečiui – Šventosios Romos imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui.
