Norėdami diskutuoti apie mūsų siekius NATO viršūnių susitikime Vilniuje, turime pirmiausiai atsakyti į klausimą: kokio NATO ateityje norime mes patys? NATO nėra paprastas karinis aljansas. Tai išskirtinė saugumo struktūra, kurios gynybos samprata yra grįsta ne tik atskirų jos narių fizinio saugumo interesais, o ir nefizinėmis, pamatinėmis europietiškos civilizacijos vertybėmis: individo laisve, demokratija, žmogaus teisėmis ir teisės viršenybe. Šių vertybių gynyba yra kertinis NATO pamatas, todėl ir aljansas yra kitoks nei bet kokie kiti gynybiniai aljansai, kokius matėme anksčiau.
Visgi, paradoksalu, bet NATO aljansas dar prieš kelis metus buvo visiškai nurašytas. Donaldas Trumpas grasinosi patraukti iš aljanso JAV, o Emanuelis Macronas skelbė apie NATO „smegenų mirtį“. Tiesą pasakius, tai nestebina, nes jau daug metų Vakaruose vyrauja toks keistas civilizacijos pabaigos pranašysčių žanras. Kartais susidaro vaizdas, kad politikai ir mokslininkai tik ir skuba suprognozuoti, kad mūsų senutės Europos ir jos pamatinių institucijų galas visai už kampo. Gerai, kad bent jau už tokias prognozes nedalina Nobelio premijų, kaip tai yra su ekonomikos prognozėmis.
NATO yra neatsiejama mūsų euroatlantinės civilizacijos dalis, kertinė Vakarų institucija, išaugusi būtent iš to nenuslūgstamo mūsų kontinento noro susinaikinti, ką matėme dviejuose pasauliniuose kariuose. Todėl visiškai nenuostabu, kad tie, kurie brėžia liūdną baigtį visai Europai, neužmiršta ir NATO.
Visgi Rusijos agresija Ukrainoje tarsi tas defibriliatorius atgaivino visus mūsų aljanso mechanizmus, įpūtė ne tik gyvasties, bet ir noro gyventi. Atsirado daugiau prasmės ir suvokimo, kad priešas yra ir jis gali pulti. Todėl šiandien galime regėti unikalų NATO renesansą ir tai yra geriausia žinia mums.
Grįžkime prie NATO užduočių. Istoriškai pati pirmoji NATO užduotis yra saugoti mus pačius nuo mūsų pačių. Užtikrinti, kad aljanso viduje nekiltų pragaištingų karų. Tą padaryti pavyksta tikrai gerai, net ir nepaisant įtampų tarp Turkijos, Graikijos ir kitų aljanso narių.
Antroji aljanso užduotis yra apsaugoti valstybes nares nuo išorės priešų. Čia mums iš pažiūros sekasi irgi visai neblogai. Tačiau kartu šiame NATO užduočių sluoksnyje yra ir rimta problema – norėdami apginti save, turime gebėti apginti tuos, kurie yra šalia.
Tai yra paprasta ir sena, kaip ir mūsų kontinentas, taktika – jeigu nori apsisaugoti nuo barbarų įsiveržimo, turi statyti ne tik sienas, stiprinti savo kariuomenes, bet ir dirbti su tomis jėgomis, kurios yra tavo pasienyje. Su tais, kurie bus pirmoji fronto linija stabdant invaziją. Šiandien šį sunkų darbą atlieka kovojanti Ukraina.
Jei Švedijos ir Suomijos narystė užpildo tam tikras geografines ir funkcines NATO aljanso spragas, tai Ukrainos narystė ir darbas su Moldova, Sakartvelu ir kitomis šalimis, yra NATO galimybė sustiprinti aljanso pasienį, kad tolimesnis barbariškų jėgų veržimasis būtų sustabdytas.
Ukrainos integracija į NATO saugumo ir ES gerovės architektūrą turi tapti svarbiausiu mūsų tikslu artėjančiame viršūnių susitikime.
Greta to mes turime prisiminti, kad ir patys esame pasienio dalis, todėl mums gyvybiškai reikalingas stiprus NATO aljansas, kuris turėtų pajėgumus greitai ir lanksčiai reaguoti į visas saugumo grėsmes, kylančias visoms aljanso narėms.
Be abejo, mūsų regione, kur turime karščiausią pastarųjų dešimtmečių tašką, grėsmė yra viena – niekaip nenusibaigianti Rusijos imperija. Tai reiškia, kad antruoju mūsų tikslu turi tapti pilnutinis Madrido viršūnių susitikimo susitarimų įgyvendinimas. Tai reiškia tolimesnį spartų rytinio flango stiprinimą čia dislokuojant kovoti pasirengusias sąjungininkų pajėgas. Turi būti atnaujinti gynybos planai su priskirtomis pajėgomis, sustiprinta oro gynyba ir atliekamas išankstinis įrangos dislokavimas. Šie įsipareigojimai turi būti ne tik vykdomi, bet ir spartinamas jų įgyvendinimas.
Turime siekti ir atnaujinto NATO narių įsipareigojimų dėl nuoseklaus finansavimo didinimo. Šiandieninio Rusijos karo Ukrainoje situacija, o ypač NATO narių problemos užtikrinant tvarų ginkluotės tiekimą Ukrainai, įrodo, kad turime gerokai peržiūrėti savo narių karinę pramonę ir techninių pajėgų parengtį. Šiandien tankai į Ukrainą nekeliauja ne tik dėl politinės valios stokos, bet ir dėl to, kad tų tankų tiesiog turime per mažai. Tai turi būti sprendžiama tiek didinant finansavimą, tiek ir atnaujinant karinį pramoninį kompleksą.
Šioje vietoje norėčiau pasiūlyti ir gal kiek netikėtą idėją. Net ir pralaimėjusi Rusija niekur nedings. Ji liks ir bus tokia pati agresyvi, nors ir kraujuojanti barbarų imperija. Bus ir Kinija, bus ir kiti agresoriai, todėl NATO, siekdama savo narių saugumo, turi turėti įrankius, kaip kariniuose veiksmuose padėti partneriams už NATO sienų. Tiesioginis karinis įsitraukimas dažnai nėra opcija, tačiau NATO turi tobuliausias karines mašinas.
O kodėl neįgalėtų atsirasti specialus NATO karinės technikos rezervas, kurį būtų galima lanksčiai panaudoti padedant partneriams. Šimtas tankų, kelios dešimtys haubicų, keli modernūs lėktuvai, daug kitos ginkluotės. Nebūtina šios įrangos tiesiog padovanoti. Galima skolinti, galima lizinguoti, galima parduoti už itin priimtiną kainą bet kuriam partneriui, kuriam to reikia susidūrus su karine agresija.
Įsivaizduokite kaip būtų pasikeitusi Ukrainos padėtis, jei jie karo pradžioje būtų žinoję, kad už sienos jau laukia 100 pilnai parengtų NATO tankų, tik imk ir naudok. Vėlgi, nebūtina tam kurti ir naujų pajėgumų, bendrų sistemų. Naudokime tai, ką turime, pirkime ir dėkime į bendrą krepšį tą techniką, kurią jau gamina daugelis valstybių.
Galiausiai, turime suprasti, kad visame aljanse yra įvairių grėsmių rūšių, o aljanso narės su savo užjūrio teritorijomis yra išsidėsčiusios visuose mūsų planetos kampuose. Todėl aljansas turi gebėti atliepti visų narių įvairiausius saugumo poreikius. Mums reikalingas NATO, kuris būtų lankstus ir gebėtų kovoti tiek kinetiniuose, tiek nekinetiniuose frontuose, plačia geografine aprėptimi. Todėl turime nebijoti kalbėti apie globalų NATO. Tai reiškia aktyvų NATO bendradarbiavimą su Indijos-Ramiojo vandenyno partneriais Australija, Japonija, Naujoji Zelandija, Pietų Korėja ir tuo pačiu Taivanu. Neišvengiamai šio bendradarbiavimo ašimi bus siekis atremti Kinijos keliamus iššūkius.
Na, ir paskutinė mintis apie Lietuvos vaidmenį NATO bendrąja prasme. Lietuva niekados nebus galingiausia ir turtingiausia NATO narė. Esame per maži tam. Tačiau mes turime didžiulį išskirtinumą: visą savo laiką šiame žemės kampelyje gyvename nuolatinės Rytų priešo grėsmės fone. Todėl jį suprantame ir turime motyvaciją kovoti. Kartu turime ir puikias galvas, gerus strategus, šaunius mokslininkus.
Kai kurie nors Vakarų lyderiai sako, kad NATO „smegenys mirė“, jie pirmiausiai kalba apie save, nes šia fraze jie išreiškia savo frustraciją, kad jie nebeturi ką pasiūlyti aljansui. Nebeturi idėjų ir krypties. Galbūt Lietuva pradedant šiuo NATO viršūnių susitikimu gali tapti NATO smegenų centru, kuriame telktųsi šviesiausiai protai ir gimtų geriausios aljanso ateities strategijos. Pagalvokime ir apie tokią ambicingą rolę. Ir čia aš matyčiau didelį parlamento vaidmenį.
Andrius Vyšniauskas, Seimo TS-LKD frakcijos narys
