Vien faktas, kad Prancūzijos vyriausybė pripažįsta galimybę skelbti nepaprastąją padėtį dėl chaosą šalyje keliančio vadinamojo „geltonųjų liemenių“ judėjimo, rodo, jog šis fenomenas ypatingas.
Praėjusysis savaitgalis buvo jau trečiasis iš eilės, kai Prancūzijoje vyko prieš prezidento Emmanuelio Macrono vyriausybę nukreipti protestai, o Paryžiuje kilo didžiausios pastarųjų metų riaušės.
Per susirėmimus šalies sostinėje žuvo vienas ir buvo sužeisti 133 žmonės, o dar 412 asmenų buvo areštuoti. Pliekėsi apie 8 tūkst. protestuotojų ir maždaug 5 tūkst. policininkų, kurie buvo priversti panaudoti ašarines dujas, vandens patrankas. Smurtas per kraštus liejosi net garsiuosiuose Eliziejaus laukuose. Demonstrantai – daugiausia jauni ir po kaukėmis ar gobtuvais veidus paslėpę vyrai – plėšė parduotuves, degino automobilius bei šiukšles.
Turbūt geriausias pykčio ir nusivylimo, apėmusio Prancūziją, simbolis – Triumfo arkos išniekinimas. Ant šio architektūrinio paminklo buvo prirašyta tokių šūkių kaip „Macronai, atsistatydink“, „Nuverskime buržuaziją!“ ar „Geltonosios liemenės triumfuos“.
Nors kitur Prancūzijoje protestuojama daugiausia taikiai, o 2005-aisiais nepaprastoji padėtis šalyje jau buvo įvesta po jaunimo riaušių, yra stebėtojų, tvirtinančių, kad tokių demonstracijų nebuvo nuo pat 1968-ųjų, ir svarstančių net apie pilietinį karą.
Kaip prasidėjo protestai?
Prancūzai į gatves išėjo lapkričio 17 dieną protestuoti dėl padidintų mokesčių benzinui ir dyzelinui, kuriais siekiama pastūmėti žmones rinktis mažiau aplinką teršiančius automobilius.
Populiariausio benzino kaina pakilo 3,9 ct už litrą, o dyzelino – net 7,6 ct už litrą. Kadangi spalį visame pasaulyje ženkliai pakilo naftos kaina, prancūzų kišenėms smūgis buvo išties skaudus. Dar labiau degalų kainos turėtų kilti nuo sausio. Dyzelino – dar 6,5 ct už litrą, o benzino – dar 2,9 ct litro. Demonstracijas žmonės organizavo socialiniuose tinkluose, kur į jas virtualiai užsiregistravo daugybė žmonių.
Skiriamasis protesto akcijų bruožas – tai, kad nėra aiškaus jų lyderio. Peticija prieš degalų kainų kėlimą internete pradėjo klajoti dar gegužės mėnesį ir iki spalio vidurio ją buvo pasirašę daugiau nei 300 tūkst. žmonių. Ir kai sunkvežimių vairuotojai „Facebook“ pakvietė žmones lapkričio 17-ąją blokuoti Paryžiaus gatves, atsiliepė beveik 20 tūkst. žmonių. Iš viso tądien protestavo maždaug 300 tūkst. žmonių.
Dėl ko pyksta protestuotojai?
Didelė Prancūzijos visuomenės dalis mano, kad didinami akcizai degalams – taip siekiama prisidėti prie kovos su žmonijos sukeliama klimato kaita – tampa pernelyg didele našta vidutiniam mokesčių mokėtojui. Juk žmonės, kurie negyvena miestuose, yra priklausomi nuo automobilių. Jie teigia, kad mokesčių politika, nustatoma politinio elito, nesąžiningai kenkia provincijai ir beveik nekliudo miestiečių.
Vis dėlto tie patys miestiečiai irgi nepatenkinti dėl augančių mokesčių ir pragyvenimo kaštų. Jie jaučiasi stumiami kraustytis į priemiesčius, o tuomet degalų kaina taptų aktuali ir jiems.
„Mes kalbame apie tai, kaip brangu, o Macronas kalba apie ekologiją“, – „Bloomberg“ teigė protestuotojas Joffre Denis.
Ir iš tiesų: nors iš pradžių kalbėta tik apie degalų kainas, demonstracijos išsiplėtė ir dabar žmonės kalba apie viską, dėl ko jiems skauda Macrono Prancūzijoje. Anot Paryžiuje dirbančio politikos konsultanto Famke Krumbmullerio, pyksta „baltųjų vidurinioji klasė, pamirštoji vidurinioji klasė“. Esą žmonės pyksta, kad turi mokėti didelius mokesčius, bet mainais gauna kur kas mažiau. Jie piktinasi, kad socialinių išmokų sistema skirta tik skurstantiesiems ir kad sunkiai dirbantiems žmonėms neskiriama pakankamai dėmesio.
Macronas šalies prezidento pareigas eina jau 18 mėnesių, o per šį laiką spėjo užsitraukti tiek Prancūzijos kairiųjų ir dešiniųjų rūstybę. Dar prieš lapkritį įsiplieskusias demonstracijas jo veiklą teigiamai vertino vos 20 proc. prancūzų.
Kai pernai Macronas panaikino turto mokestį, jo kritikai iškart praminė šalies lyderį „turčių prezidentu“. O kai dabar didinami mokesčiai tiems, kurie daug pinigų neturi, Prancūzijai pradeda atrodyti, kad Macronas net nenutuokia, kaip gyvena valstybė.
„Macronas turi problemą. Žmonės netenka kantrybės. Jis turi atidžiau mūsų klausytis“, – pareiškė protestuotoja Amaya Fuster.
Kodėl protestai vadinami „geltonųjų liemenių“?
Dabartinio sąjūdžio simbolis – geltonos aukšto matomumo liemenės („Les Gilets Jaunes“ – prancūziškai), kurias savo automobiliuose Prancūzijos vairuotojai privalo turėti nuo 2008-ųjų.
„Kas yra geltonosios liemenės? Žmonės kaip jūs ir mes, kurie nesiilsi šeštadienį, – vaikas, pensininkas, meistras, studentas, bedarbis, verslininkas, tas, kuris už ir prieš viską. Bet labiausiai tai žmonės, kurie baiminasi, kad mėnesio pabaigoje neužteks pinigų, kurie užkandžiauja prie televizoriaus, o ne vyksta atostogų ar į restoraną“, – dar lapkritį paskelbė judėjimas.
Daugelis demonstrantų gatvėse iš tiesų užsimetę geltonas liemenes. Tokia pat apranga lydėjo ir Triumfo arkos subjaurojimą – vienas pareigūnas, vadovavęs paminklų valymo darbų organizavimui pareiškė: „Su paminklais Paryžiuje dirbu jau 20 metų ir nesu matęs nieko panašaus. Tai buvo skerdynės.“
Šalies premjeras Edouard'as Philippe pareiškė buvęs priblokštas tokios smurto bangos. Kiti pareigūnai teigia, kad tarp protestuotojų įsimaišė kairiųjų ir dešiniųjų ekstremistai, kurie žlugdo taikias demonstracijas. Vis dėlto naujausios visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad 70-80 proc. prancūzų palaiko protestuotojus.
Kas dabar bus?
Nuo lapkričio 17-osios per protestus žuvo jau trys žmonės. Akivaizdu, kad situacija rimta, ir Macronas nekalbėti apie įvykius tiesiog negalėjo, nors savaitgalį viešėjo Argentinoje, kur vyko Didžiojo dvidešimtuko viršūnių susitikimas.
„Aš niekada nesusitaikysiu su smurtu. Niekaip negalima pateisinti išpuolių prieš pareigūnus, parduotuvių plėšimų, grasinimų praeiviams ar žurnalistams, Triumfo arkos subjaurojimo“, – prieš grįždamas į Paryžių pažymėjo Prancūzijos prezidentas.
Dėl akcizų degalams Macronas nusileisti nežada: „Neturėtume keisti kurso todėl, kad jis teisingas ir reikalingas.“
Tiesa, jis pridūrė, kad bandys surasti būdų sumažinti mokestinę naštą nuo sausio 1-osios, kai degalų kaina dar išaugs. Tai viena reta nuolaidų – Macronas, nors ir labai nepopuliarus, dažniausiai lieka prie savo principų.
Prancūzijos vidaus reikalų ministerijos skaičiavimais, savaitgalį visoje šalyje protestuose dalyvavo jau nebe 300 tūkst. žmonių – kaip lapkritį, o apie maždaug 136 tūkst. demonstrantų. Suprask, judėjimas galbūt išsikvepia.
„Tačiau išsikvėps galbūt tik judėjimas, bet ne pyktis. Žmonės toliau nirš, o naujos pykčio formos bus vis pavojingesnės Macronui. Sunku įžvelgti, kaip jis galės užbaigti kontroversiškas reformas, jei ant šaligatvių toliau liesis kraujas“, – teigė Voriko universitete dirbantis Prancūzijos politikos ekspertas Jimas Shieldsas.
