Gaunamas darbo užmokestis yra puikus būdas palyginti ekonominę šalių gerovę. Tačiau atlyginimai Lietuvoje – vieni mažiausių Europos Sąjungoje. Kodėl? Kalta valdžia, verslas, o gal tiesiog nemokame dirbti? Ką reikėtų pakeisti siekiant geresnio gyvenimo Lietuvoje?
Uždirbame tris kartus mažiau nei amerikiečiai
Spaudoje dažnai matomas darbo užmokesčio palyginimas įvairiose šalyse yra ne visiškai tikslus, nes skirtingose šalyse vyrauja skirtingos kainos. Pavyzdžiui, mažas juodos kavos puodelis lietuviškame „Coffee Inn“ Vilniuje šiandien kainuoja 1,5 dolerio, o štai „Starbucks“ Čikagoje už tokį patį puodelį kavos reikia sumokėti 2 dolerius. Todėl vienoje šalyje uždirbami 1 000 dolerių nėra lygūs 1 000 dolerių kitoje šalyje, nes už tuos pačius pinigus galima įsigyti skirtingą kiekį prekių ar paslaugų.
Tikslesnį gyvenimo kokybės palyginimą suteikia vidutiniai atlyginimai, perskaičiuoti pagal perkamąją galią. Pagal šį rodiklį, darbo užmokestis JAV yra tris kartus didesnis nei Lietuvoje, Vokietijoje – didesnis 2,4 karto, D. Britanijoje – 2,7 karto. Estijoje atlyginimai lietuviškus lenkia 15 %, Latvijoje jie beveik tokie pat kaip ir Lietuvoje.
Kodėl uždirbame tiek mažai?
Vieni kaltina valdžią dėl didelių mokesčių, kiti – verslą, kuris, neva, tyčia mažai moka savo darbuotojams. Tačiau problema yra kompleksiška. Sąlyginai žemus atlyginimus uždirba visų besivystančių šalių gyventojai, todėl Lietuva nėra išimtis. Ekonominį šalies išsivystymo lygį parodo bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui, pagal kurį Lietuva gerokai atsilieka nuo išsivysčiusių šalių. Na, o Lietuvos atsilikimą pagrinde lemia mažas darbo produktyvumas. Šis rodiklis parodo, kiek vienas šalies gyventojas per valandą sukuria bendrojo vidaus produkto.
Pavyzdžiui, darbo produktyvumas Vokietijoje yra dvigubai didesnis nei Lietuvoje. Tai reiškia, kad vidutiniškai vienas darbuotojas Vokietijoje per valandą pagamina dvigubai daugiau. Tarkime, jeigu Lietuvoje per valandą pagamina 50 kg dešrelių, tai Vokietijoje per tą patį laiką pagaminama 100 kg. Dvigubai produktyviau dirbanti įmonė gali mokėti didesnį atlyginimą darbuotojams. Palyginimui, darbo produktyvumas JAV yra 2,5 karto didesnis nei Lietuvoje, D. Britanijoje – beveik 2 kartus.
Žinoma, dažnas lietuvis pasakys, kad, tarkime, atliekant valymo darbus D. Britanijoje ir Lietuvoje dirbama taip pat produktyviai (kokybiškai išvalomas tas pats plotas), tačiau Lietuvoje už tą patį darbą mokama kelis kartus mažiau. Tai yra tiesa, tačiau D. Britanijoje darbuotojus samdanti valymo kompanija netiesiogiai konkuruoja su kitomis šalies kompanijomis, kurios taip pat moka aukštus atlyginimus. Valymo paslaugas Lietuvoje teikianti įmonė darbuotojams gali mokėti mažiau, nes kitose šalies įmonėse atlyginimai taip pat yra pakankamai žemi.
Ką daryti, kad uždirbtume daugiau?
Nereikia tikėtis pokyčių per naktį, nes mažų atlyginimų problema yra kompleksiška. Įtakos jai turi valstybės valdymo ir teisinė sistema, šešėlinė ekonomika su atlyginimais „vokeliuose“, galų gale, kultūriniai įpročiai. Lietuvoje taip pat palyginus mažai profsajungų, kovojančių už darbuotojų teises. Visgi labiausiai reikėtų koncentruotis į darbo produktyvumą. Jis auga, jeigu: gerėja darbuotojų išsilavinimas ir darbo įgūdžiai, daugiau investuojama į efektyvias darbo priemones bei aktyviai taikoma techninė pažanga.
Darbuotojas Lietuvoje dažnai turi atlikti platų spektrą darbų, tuo tarpu Vakaruose daugiau specializuojamasi siauroje srityje. Kyla klausimas, ar atliekant daug skirtingų darbų iš tiesų galima juos atlikti tikrai gerai ir greitai. Vargu. Sunku pasakyti, kodėl Lietuvoje darbų apimtis yra platesnė nei Vakaruose. Galbūt tai – sovietmečio paveldas, kai buvo stengiamasi parengti kuo daugiau „plataus masto specialistų“.
Lietuvoje taip pat giriamasi vienu didžiausių universiteto absolventų skaičiumi, tačiau, kaip teigia darbdavių atstovai, studijų metu įgytos žinios dažnai nepritaikomos praktikoje ir nepadeda įmonėms kurti pridėtinės vertės. Pasirengti darbo rinkai mažai tepadeda ir vadinamasis studijavimas „dėl diplomo“. Tokiu būdu stengiamasi ne įgyti profesionalų kurios nors srities išsilavinimą, o bet kokia kaina gauti aukštosios mokyklos diplomą, neva, jis ateityje užtikrins finansinę gerovę.
Lietuva taip pat gerokai atsilieka pagal investicijas į gamybos priemones (mašinas, kompiuterius ir t.t.), kurios per tą patį laiką galėtų padėti sukurti daugiau prekių ir paslaugų. Pagal šį rodiklį esame treti nuo galo visoje ES. Investicijų kiekis Lietuvoje daugiau nei du kartus atsilieka nuo D. Britanijos, Vokietija mus lenkia tris kartus.
Nereikia tikėtis pokyčių per naktį, nes mažų atlyginimų problema yra kompleksiška. Įtakos jai turi valstybės valdymo ir teisinė sistema, šešėlinė ekonomika su atlyginimais „vokeliuose“, galų gale, kultūriniai įpročiai. Lietuvoje taip pat palyginus mažai profsąjungų, kovojančių už darbuotojų teises.
Sunkiausia pamatuoti techninę pažangą ir inovacijas, kurios didina darbo produktyvumą. Tai – naujausių mokslo išradimų taikymas praktikoje, modernūs vadybos metodai ir t.t. Panašu, kad šioje srityje taip pat turime padirbėti. Pavyzdžiui, Vakarų spaudoje jau kurį laiką mirguliuoja straipsniai apie robotus, kurie greičiausiai pakeis kai kurių sričių darbuotojus. Lietuvoje diskusijų šia tema net negirdėti. Matyt tikimės, kad ši pasaulinė tendencija mūsų nepasieks.
Taigi, norint didesnių atlyginimų Lietuvoje, reikia labiausiai koncentruotis į produktyvumo augimą – siekti geresnio išsilavinimo, investuoti į produktyvumą didinančias darbo priemones ir taikyti techninę pažangą. Ir svarbiausia – niekada nesustoti, nes globaliame pasaulyje konkuruojame su kitomis valstybėmis, kurios taip pat nuolat siekia ekonomikos augimo ir gerovės savo žmonėms.
Ekonomistas Algirdas Zailskas, specialiai „Čikagos Aidui“
