Hayden planetariumo Niujorke direktorius ir visiems gerai žinoma populiariojo mokslo asmenybė Neilas deGrasse Tysonas buvo pirmasis pasirinkimas vesti atnaujintą laidą „Cosmos“ ir pakeisti amžinatilsį Carlą Saganą. Į mokslą visuomet žvelgiantis su humoru, jis taip pat veda pokalbių laidą „StarTalk“, o šiuo metu pristato naujausią ir gausiai iliustruotą savo knygą „StarTalk: Everything You Ever Need to Know About Space Travel, Sci-Fi, the Human Race, the Universe, and Beyond“, kurioje lydi mus per kelionę į kosmoso platybes ir paliečia tokias skirtingas temas, kaip zombių apokalipsė, maisto gaminimas erdvėlaivyje, bei gyvybės paieškos Marse.
Garsusis astrofizikas prisėdo pasikalbėti su „National Geographic“ žurnalistu savo gimtajame mieste, Niujorke, ir papasakojo, kas nuvedė jį į mokslo pasaulį, ką jis mano apie žmonijos galimybes iškeliauti į kosmosą, ir kuo svarbi yra tamsioji materija.
- Astrofizika atrodo daugiausiai baltaodžių dominuojama sritis. Papasakokite, kaip jūs į ją patekote, ir ar buvimas juodaodžiu jums padėjo, ar apsunkino šią kelionę?
- Iš tiesų, niekada apie tai negalvoju. Kas yra rasė? Aš priklausau žmonių rasei. Niekada nemaniau, kad negaliu kažko pasiekti, nes mano odos spalva kitokia. Galiu tai pasiekti, nes mes visi esame žmonės. Dažnai kalbama, kad būtina turėti pavyzdį, kažkokį autoritetą. Na, jeigu aš būčiau laukęs, kol juodaodis iš Bronkso taps astrofiziku, niekada pats nebūčiau juo tapęs (juokiasi – red. past.)!
Istorija labai paprasta. Mano tėvai turėjo labai stiprų socialinio teisingumo ir moralės jausmą. Kai man buvo devyneri, aš pirmą kartą apsilankiau vietiniame Hayden planetariume. Aš jį įsimylėjau visam gyvenimui! Nors sakau tai juokdamasis, iš tiesų labai rimtai manau, kad visata mane pasirinko. To vieno vienintelio apsilankymo užteko, kad visą likusį gyvenimą paskirčiau visatos tyrinėjimui ir atradimams.
- Jūsų knygoje kalbama ir apie tokius dalykus, kaip zombiai ir tualetai erdvėlaiviuose. Ar tai ne per vaikiška tokiam garsiam mokslininkui kaip jūs?
- Viskas priklauso nuo to, kaip žiūrite į pasaulį. Mano vieninteliai kriterijai yra tokie: ar žmonėms tai bus įdomu, ir ar jie sužinos kažką naujo? Taip, mes knygoje kalbame apie zombius. Tačiau jeigu zombius pakeistume lėtai judančiu virusu, nuo kurio nėra jokių vaistų, tai taps idealia epideminio protrūkio analogija. Tokiuose serialuose kaip „Vaikštantys numirėliai“ (angl. The Walking Dead), svarbu yra ne tik zombiai, bet ir psichologija tokioje situacijoje, kai dauguma tavo pažįstamų žmonių yra mirę ar tapę zombiais, o paslaugos, nuo kurių esi priklausomas, nebeegzistuoja. Taigi, kai kalbame apie zombius ar bet ką, susijusį su popkultūra, mes toje temoje ieškome mokslinio pagrindo.
- Marsas šiandien mus žavi taip, kaip kažkada tą darė Mėnulis. Kai manote, ar mūsų karta pamatys sėkmingą žmonių kelionę į Raudonąją planetą? Ir kokias didžiausias kliūtis turėsime įveikti?
- Manau, kad mūsų karta tikrai nusigaus į Marsą. Didžiausias iššūkis ruošiantis tokiai kelionei yra padėti žmonėms suprasti, kad ji yra būtina. Kartais juokauju, kad turėčiau nuvykti pas Kinijos prezidentą ir jam pašnibždėti – „Gal galėtumėte išplatinti žinią, kad ketinate Marse statyti karines bazes (juokiasi – red. past.)?“ Tada mes sukrustume ir sukurtume Marse ištisas kolonijas! Žinoma, niekas nenori, kad karas taptų pagrindine motyvacija, bet būtent tai įžiebė „Apollo“ erą – Šaltasis karas ir Sovietų Sąjungos grėsmė.
Kitas dalykas, apie kurį dabar retai kada kalbama, yra tas, kad kai mes pirmą kartą pasiekėme Mėnulį, mes atsigręžėme ir, galima sakyti, pirmą kartą atradome Žemę, nes šiuolaikinis aplinkosaugos judėjimas prasidėjo būtent nuo pirmųjų Žemės nuotraukų, gautų iš „Apollo“ programos. Garsioji „Žemėtekio“ nuotrauka buvo padaryta 1968 m. gruodį, o ant Mėnulio išsilaipinome 1969 m. liepą. Vos po metų, JAV buvo įkurta Aplinkos apsaugos agentūra, o, po dar penkerių metų, - ir Nacionalinė vandenynų ir atmosferos tyrimų administracija (NOAA).
Kai pamatėme visos Žemės nuotrauką, kokią ją sukūrė gamta, ne su šalių sienomis žemėlapyje, bet su vandenynais, žeme ir debesimis, pasikeitė visas mūsų supratimas apie mūsų planetą.
- Mokslininkai dabar netgi tiki, kad gyvybė Žemėje galėjo kilti iš Marso.
- Nėra taip, kad galėtume tvirtinti, jog gyvybė pirmiausia gimė Marse; tiesiog negalime atmesti tokios galimybės. Marso paviršiuje kažkada tekėjo vanduo, o Žemėje, kur tik yra vandens, ten yra ir gyvybės. Tad kodėl gi negali būti, kad tas pats galiojo ir Marse?
Jeigu eksperimentuojant viskas einasi kaip iš pypkės, vadinasi, kažkur klysti. Toks yra mokslas. Mario Andretti, garsus lenktynininkas, yra pasakęs: „Jeigu visiškai kontroliuoji savo automobilį, tau nėra vietos lenktynėse.“
Pastaraisiais dešimtmečiais taip pat išsiaiškinome, kad kai į planetą trenkiasi asteroidas, iš jos gilumų nuvilnija katastrofiškas drebėjimas, galintis išsviesti uolienas į kosmosą. Tarsi paimtume saują dribsnių ir išbertume juos ant lovos, o tada trenktume kumščiu į čiužinį – dribsniai pašoktų į orą. Na, o tos atskilusios uolienos galėjo turėti užsilikusių mikrobų. Jeigu jie pateks į kosmosą, kur nėra oro ir yra daug radiacijos, ir nebus atsparūs šioms sąlygoms, jie žus. Tačiau jeigu mikrobai išgyvens tokią kelionę, tai reikš, kad jie turėjo atsparumą radiacijai.
Žemėje taip pat egzistuoja mikrobų, kurie yra atsparūs aukštai radiacijai, nors tai neturi jokios evoliucinės svarbos. Kam bakterijai būtų reikalingas atsparumas kosminei radiacijai? Tai galima paaiškinti tik tuo, kad jos pirmtakai atvyko iš kosmoso, galbūt iš Marso. Tokie yra moksliniai argumentai. Gali būti, kad visi žmonės yra kilę iš Marso.
- Visai neseniai Kanaveralo kyšulyje sprogo „SpaceX“ raketa. Ar komerciniai kosmoso tyrimai turi ateitį? Ar taip vadinamieji „Raketfeleriai“ tėra milijardieriai su išpūstu ego?
- O ar pažįstate milijardierių, kurie neturėtų ego (juokiasi – red. past.)? Tačiau tas faktas, kad raketa sprogo, jau yra įrodymas, jog „SpaceX“ kažką daro gerai. Jeigu eksperimentuojant viskas einasi kaip iš pypkės, vadinasi, kažkur klysti. Toks yra mokslas. Mario Andretti, garsus lenktynininkas, yra pasakęs: „Jeigu visiškai kontroliuoji savo automobilį, tau nėra vietos lenktynėse.“ Nuo to laiko man neteko kalbėtis su Elonu Musku, bet neturiu jokių abejonių, kad, nors ir labai gaila, jog raketa sprogo, jie yra palikę vietos tikimybei, kad kai kurie jų eksperimentai nusiseks. Todėl manau, kad privatūs kosminiai tyrimai turi ateitį.
- Neseniai po pasaulį pasklido džiuginanti žinia apie Proksimos b, arba „Antrosios Žemės“, atradimą. Kaip manote, ar mes kada nors rasime protingą gyvybę už Žemės ribų?
- Proksima b atradimas svarbus ne tuo, kad tai yra uolinė planeta, ir netgi ne tuo, kad tai yra į Žemę panaši uolinė planeta, bet tuo, kad tai yra arčiausiai mūsų Saulės sistemos esanti uolinė planeta, kadangi ji skrieja aplink arčiausiai mūsų esančią žvaigždę. Taigi, jeigu sudarytume katalogą visų vietų, kurias norime aplankyti, ieškodami mums pažįstamos gyvybės, tai būtų mūsų pirmasis tikslas.
Tik yra viena problema: ji nutolusi per keturis šviesmečius, o kokiu greičiu mes galime keliauti dabar? Jeigu paimsime „New Horizons“ zondą, kuris keliauja į Plutoną, ir nukreipsime jį į Proksimą b, jis kelionės tikslą pasiektų per 50 000 metų. Tai maždaug 1-2 tūkstančiai žmonijos kartų. Tad man tai neatrodo labai realu. Būtent todėl mes turime teleskopų ir radijo bangų imtuvų, jeigu kažkur yra protingos gyvybės formų. Taigi, mums nebūtina patiems pas jas keliauti.
- Pakalbėkime apie keliones laiku, kurios žmonijos vaizduotę audrina jau kelis šimtmečius. Ar vieną dieną jos bus įmanomos? Ir kokie yra kiti kosminiai atradimai, kurių jūs laukiate?
- Mes žinome, kaip nukeliauti į ateitį: tereikia keliauti labai greitai, ir laikas tau judės lėčiau nei kitiems. Tai paprasčiausia Einšteino reliatyvumo teorija. Kelionės laiku į praeitį? Yra tam tikrų įmanomų modelių, kaip tą padaryti, bet jiems reikalingi milžiniški energijos šaltiniai, prie kurių mes neturime prieigos. Tad nerealu galvoti, kad tai gali įvykti per naktį.
Ko aš laukiu? Mes vis dar nežinome tamsiosios materijos ar tamsiosios energijos kilmės. Kai kuriais skaičiavimais, jos sudaro 95-96 procentus visos visatos. Jeigu padarytume reikšmingų atradimų šiose srityse, tai padėtų mums geriau suprasti visa kita, ko dar nežinome.
