Kol Dievo Motinos katedra degė, stebėjome sulaikę kvapą. Ne tik tie, Paryžiuje viską matę gyvai, šalimais giedoję ir raudoję, – savo išmaniųjų telefonų ekranuose, per namuose, sporto klubuose ar baruose įjungtus televizorius stebėjo visas pasaulis. Kai gaisrą užgesino, pradėjome piktintis. Pirmiausiai, žinoma, dėl paties gaisro.
Kurį laiką atrodė, kad žmonija, kaip jai ir būdinga krizinėmis situacijomis, – susivienijo. Tarsi skruzdėliukai iš visų pasaulio kampų nešdami šapelius savo skruzdėlynui atstatyti, žmonės, dauguma jų itin turtingi, pradėjo aukoti pinigus Paryžiaus Dievo Motinos katedrai. Aš nesunkiai galiu įsivaizduoti tą jausmą – ne buvimo milijoniere, bet noro paaukoti pinigų kažko didingo atkūrimui, galbūt net su maža viltimi, kad ir po šimtmečių mano vardas bus garbingai minimas tarp dosniai paaukojusiųjų. Na maždaug, sėdi koks nors Bilas su Miranda savo vilos terasoje, stebi saulėlydžio fone besiganančias žirafas, siurbteli aperityvo, kai į išmanųjį telefoną ateina pranešimas iš žinių aplikacijos, kad Meyersų šeima štai paaukojo du šimtus milijonų Prancūzijos simboliui atkurti.
„Brangioji, tai gal ir mes prisidėkim?“ – vyras klausia svajingai stebėdamas horizontą. Žmona pritariamai linkteli. Tada belieka paskambinti savo asmeniniam asistentui, kad šis paskambintų buhalteriui, ir viskas. Gražus būdas įsiamžinti istorijoje, tikrai. Ir, žinoma, šiek tiek šaržuoju – juk tikėtina, kad šiame beprotiškame pasaulyje žmonės aukoja pinigų ne savo ego, bet grynai altruistinių paskatų vedini. To neneigiu.
Per maždaug savaitę iš privačių aukotojų, politikų ir labdaros organizacijų Paryžiaus Dievo Motinos katedros remontui buvo surinkta milijardą eurų viršijanti suma. Ir tuomet, vos prieš akimirką dar visi kartu kalbėję jei ne maldas, tai bent jau panegirikas pasaulinės reikšmės kultūrinio paveldo statiniui, staiga vėl pradėjome piktintis. Nes jeigu kažkas lengva ranka žarsto šimtus milijonų bažnyčiai atstatyti, tai kodėl pasaulyje vis dar turime tiek didelių problemų? Jau nekalbant apie milijonus badaujančiųjų ir karo pabėgėlių, gal verta skirti dėmesio iškastinio kuro gavybos nuniokotoms šventoms Amerikos indėnų žemėms? Besivystančių Afrikos šalių infrastruktūroms? Prancūzijos geltonųjų liemenių judėjimo atstovai, protestuojantys prieš socialinę nelygybę, nuolat primindavo, kad per pastaruosius metus šalyje benamių skaičius išaugo net 21 proc. Ir, žinoma, mums visiems dabar aktualiausia arba artimiausiu metu neišvengiamai tokia tapsianti pasaulinė klimato kaitos problema. Jei jie – pasaulio galingieji, turtingieji – gali taip lengvai suaukoti milijardus katedros statyboms, kodėl jie negalėtų imti ir išgelbėti mūsų visų?
Po žinios apie Paryžiaus katedrai mikliai surinktą milijardą per socialines medijas nuvilnijo rezonansinė pasipiktinimo ir raginimų atkurti metaforinę gamtos katedrą banga. „Rebuild THIS Cathedral“. „Atstatyti ŠIĄ katedrą“ – toks užrašas švietė ant nuotraukų su mirštančiais koraliniais rifais, plastiko atliekomis užterštais paplūdimiais, iškirstais miškais, nykstančiais bitynais, tirpstančiais ledynais. Kilo daug diskusijų, kurių esmė buvo panaši: ar net pats vertingiausias materialus kultūrinis paveldas yra svarbesnis už žmonių gyvybes? Už gamtą? Ir lyg atsakas į šį klausimą nugriaudėjo sprogimai Šri Lankos katalikų bažnyčiose: šimtai žuvusiųjų, šimtai sužeistųjų, ir nė vieno paaukoti milijardo. Liūdna, ir vis tik negalime kitiems prikišti savo vertybių nei gyvenimo prasmių. Nes jeigu, tarkime, noriu aukoti kačių priegaudai, o ne Sirijos karo pabėgėliams – ir aukosiu. Lygiai taip kažkas atstatys katedrą, kol kažkas piktinsis jos atstatymu. Kitaip tariant, kiekvienas pasirenka, kur dėti savo pinigus, labdaros atveju – irgi.
Emocingas dalijimasis įrašais socialinėse medijose sukuria iliuziją, kad kažką darome. Tačiau tai nėra pasaulio gelbėjimas, ir net ne aktyvizmas. Tai slacktivizmas – angliškas terminas, reiškiantis saviapgaulės formą, kai tiesiogine prasme judindama tik pirštą telefono ekrane ar kompiuteryje įsivaizduoji, kad gelbėji pasaulį sėdėdama ant sofos, nes išreiški savo politines pažiūras socialinėse medijose ir pasirašai daug peticijų.
Nuoširdžiai liūdžiu dėl Prancūzijos ir viso pasaulio kultūrinio paveldo netekties. Ir vis tik džiaugiuosi, kad degantys bažnyčios bokštai žmonėse įžiebė ir pasaulio gelbėjimo liepsnas, atkreipė mūsų dėmesį į kitas problemas ir neteisybes. Tačiau šis pyktis bus naudingas tik tuomet, kai slacktivizmas virs tikru aktyvizmu, t. y. kuomet bent pusė besidalinusiųjų nuotraukėlėmis feisbuke pakils nuo sofų ir kažką nuveiks realybėje. Juk galime rinktis – paaukoti pinigų katedros atstatymui arba Šri Lankos teroristinio išpuolio aukoms, pasodinti medį, pakelti šiukšlę, užsirašyti savanorystei. Vakar kaip tik perskaičiau grafitį ant sienos, kuris čia tinka:
„Aš visada svarsčiau, kodėl kažkas nesiima veiksmų, tada suvokiau, kad aš esu kažkas.“
Rašytoja Vaiva Rykštaitė
