Lapkričio 10 dienos popietę Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko rašytojo Antano Žilėno dviejų dalių knygos „Parubežys ir parubežiniai“, skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Pasienio policijos 95-mečiui, pristatymo šventė. Šventinę atmosferą sukūrė gausus būrys pakiliai nusiteikusių renginio dalyvių, nešinų puokštėmis gėlių, bei meno kolektyvų ir atlikėjų puikūs pasirodymai.
Rašytojas Antanas Žilėnas – ypatingo darbštumo žmogus
„Gimiau 1942 metais per didžiausius vasario šalčius Utenos rajone Tauragnų valsčiaus Ignotiškio kaime. Lankiau Kačiūnų pradinę, Kuktiškių septynmetę mokyklas. Baigęs Tauragnų vidurinę mokyklą, 1962 metais pradėjau studijas Kauno politechnikos institute. Įgijau tiltų ir kelių statybos inžinieriaus specialybę. 1966 metais Vilniuje pradėjau dirbti statybinėse organizacijose.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, dirbau Lietuvos kariuomenės brigados „Geležinis vilkas“ štabe, vėliau Tarnyboje prie Lietuvos vyriausybės.
2014 metais išleidau prisiminimų knygą „Prisiminimų labirintais“ apie pasikeitusius Lietuvos kaimus, apie Mamutės Paluknį, apie Tėtuko Ginučius ir apie mano, jau išnykusį, gimtąjį Ignotiškį šalia Tauragnų.
2015 metais išleistoje knygoje „Kelias“ sudėjau gražiausius tėvų, senelių ir amžininkų prisiminimus apie mūsų krašte dirbusį šviesuolį, lietuvybės puoselėtoją, Valstybės kūrėją – TIKRĄ LIETUVĮ kunigą Juozą Breivą. Knygą skyriau kunigo J. Breivos 125 metų gimimo sukakčiai paminėti ir Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo šimtosioms metinėms.
Knygoje „Parubežys ir parubežiniai“ surinkau ir pateikiau daug archyvinių dokumentų apie sienos apsaugos organizavimą, apie kovas su lenkų okupantais, apie gyvenimą parubežyje, apie lietuvių siekius susigrąžinti Vilnių. Daug dėmesio skyriau Pasienio policijos struktūrų formavimui demarkacinės linijos su Lenkija apsaugai.
Knygos pirmoje dalyje pateikiau lietuvių kovų su Lietuvos priešais epizodus, sienos su SSSR ir Latvija nustatymo istorines aplinkybes. Daugiausiai vietos skyriau apie karo stovio zonos, demarkacinės bei administracinės linijos apsaugos organizavimą Lenkijos užgrobtose teritorijose, apie pirmosios Lietuvos Respublikos Utenos baro pasienio policijos veikimą iki 1940 m. vidurio. Knygos antroje dalyje surinkau duomenis apie Pasienio policininkus kraštiečius, kurie saugojo sieną ne tik Utenos apskrities pademarklinyje, bet ir kituose Lietuvos pasienio baruose“, – renginio vedėjas, ramovės viršininko pavaduotojas Gaudentas Aukštikalnis, perskaitęs antroje knygos dalyje autoriaus pateiktą nueitą gyvenimo ir kūrybos kelią, neabejodamas apibendrino, kad A. Žilėnas – ypatingo darbštumo žmogus. Per tokį trumpą laikotarpį išleistos net keturios knygos. Susirinkusieji pritarė G. Aukštikalnio žodžiams šiltais plojimais.
Širdį virpino lietuviškos dainos ir romansai
Knygos pristatymas prasidėjo kanklininko ir vokalisto Jono Rimanto Klimo atliekama daina „Augau aš pas tėvelį“, jam akompanavo fleitistė Ramunė Paulionienė. Po kelių pasisakymų šis duetas tęsė savo pasirodymą. Lyriškai nuskambėjo J. R. Klimo atliktos dainos apie gamtos grožį, anot atlikėjo, kuris asocijuojasi su A. Žilėno gimtaisiais kraštais, „Prie gimto ežero“ bei „Nemunas“ (žodžiai P. Širvio). Mums artimos ukrainiečių tautos dainą „Naktelė“ J. R. Klimas atliko ukrainiečių kalba.
Susirinkusieji audringais plojimais pasitiko uniformuotus Vilniaus įgulos karininkų ramovės vokalinio ansamblio „Aidas“ (vadovas Vilius Grušnius) vyrus. Aidiečiai labai darniai ir pakiliai atliko lietuvių liaudies dainą „Oi, lunkela“, E. Venckaus „Lietuvėli, kareivėli“ (žodžiai A. Rakausko), Ūdrio dainą iš V. Klovos operos „Pilėnai“ (solistas R. Bružis) ir V. Kuprevičiaus „Pajūriais, pamariais“ (žodžiai P. Babicko).
Šventinio renginio dalyvių širdis suvirpino Dalios ir Rimanto Vaicenavičių šeimos pasirodymas. Tėvų ir dviejų dukrų sudainuota dzūkiška daina „Ant tėvulio dvarelio“ (solistė mažoji Elzė), aukštaitiškas romansas „Ant ežero kranto“ (solistė Dalia), partizanų daina „Raudona saulė nusileido“ (solistės Elzė ir Dalia), „Vėjo broliai“, V. Stakėno „Akacijų alėja“ (solistė Liucija) nepaliko salėje abejingų.
Ši šeima, kurioje net 6 vaikai, unikali tuo, kad visi jos nariai dainuoja. LRT muzikinėje pramoginėje programoje „Du balsai – viena širdis“ ryškiai pasirodė brolių Andriaus ir Juliaus grupė „Kūjeliai“. Dukra Liucija – dainų kūrėja ir atlikėja, išrinkta įvairių muzikinių konkursų laureate.
Šilti renginio dalyvių atsiliepimai ir palinkėjimai
Nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius išsakė daug šiltų žodžių knygos autoriui, pavadindamas A. Žilėną mūsų naująja žvaigžde, naujuoju rašytoju ir istoriku, kuris knygoje atskleidė tokius istorijos puslapius, apie kuriuos per 70 metų niekas nieko nerašė, apie kuriuos per 30 atkurtos Lietuvos metų niekas nenori irgi kalbėti. Knygą „Parubežys ir parubežiniai“ J. Vercinkevičius prilygino enciklopediniam leidiniui bei palinkėjo A. Žilėnui kurti viešąją įstaigą ir išleisti enciklopediją, kurioje būtų pasieniečių, saugojusių visą demarkacinės linijos ruožą, pavardės. „Vorutos“ bendradarbių ir skaitytojų vardu vyr. redaktorius palinkėjo knygos autoriui geros sveikatos ir stiprybės.
Ilgametis Valstybės sienos apsaugos tarnybos viršininko pavaduotojas, Pasieniečių klubo vienas įkūrėjų, pulkininkas Valentinas Novikovas padėkojo knygos autoriui, kurį pažįsta per 20 metų, už puikią šventę, subūrusią tokį gausų žmonių būrį. Pulkininkas sakė, kad A. Žilėnas yra puikus specialistas, kultūringas ir išsilavinęs žmogus, patriotas – valstybės žmogus, gerbiantis kitą žmogų, mylintis tautą ir žinantis, kaip apginti valstybę. Knygą „Parubežys ir parubežiniai“ V. Novikovas pavadino dideliu ir gražiu kelių kartų pasieniečių šeimų albumu, kuris padeda giliau suvokti, kad valstybės pagrindą sudaro šeima.
Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ prezidentas dailininkas Arvydas Šaltenis pasidžiaugė, kad pirmosios A. Žilėno knygos, kuriose aprašomi mamos, tėvo gimtieji kaimai, yra gražus pavyzdys studentams. Dailininkas sakė, kad savo mokiniams pirmiausia pataria nupiešti savo motiną, tėvą, brolius, seseris, o po to jau „mandravoti“. A. Šaltenis palinkėjo knygos autoriui sveikatos, kūrybos ir meilės.
Istorikė Nastazija Kairiūkštytė labai pasidžiaugė, kad į ypatingos A. Žilėno knygos pristatymą susirinko didelis būrys žmonių. Istorikė padėkojo autoriui už vertingą darbą vardan tos Lietuvos bei palinkėjo, kad jį lydėtų kūrybos kibirkštėlės, didelės kibirkštys, suteikiančios kūrybinės ištvermės.
Pasienio policijos policininko Jono Masaičio sūnus, ilgametis Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis išsakė prašymą A. Žilėnui išleisti ir trečiąją knygą apie pasieniečius, kurioje būtų aprašomi ir kiti pasienio barai.
Ilgametė Vilniaus universiteto dėstytoja, švenčioniškė Angelė Vilutytė pasidalijo prisiminimais, mamos pasakojimais apie gyvenimą parubežyje bei pabrėžė, kad visas A. Žilėno knygas sieja viena gija – kova su okupantais, kova už lietuvišką žodį ir lietuvybę. Pirmąją knygą „Prisiminimų labirintais“ A. Vilutytė palygino su testamentu ateinančioms kartoms bei perskaitė B. Brazdžionio eilėraštį „Testamentas“. Pabaigoje palinkėjo knygos autoriui sėkmės kūryboje.
Vilniaus molėtiškių draugijos pirmininkas Vilius Maslauskas, pabrėždamas knygos „Parubežys ir parubežiniai“ svarbą, sakė: „Tai yra istorinis etapas, labai detaliai argumentuotas skaudžios istorinės patirties turinčio Lietuvos regiono“. V. Maslauskas palygino šios knygos du tomus, kuriuos sudaro beveik tūkstantis puslapių ir panaudota dokumentinė istorinė medžiaga, su daktaro disertacija bei patikino, kad mielai dalyvautų tokios disertacijos gynime.
Ignalinietis, visuomenininkas, vokalistas J. R. Klimas pasidalijo įžvalgomis apie, anot istorikės N. Kairiūkštytės, Rytų Lietuvą – džiaugsmo, skausmo ir ašarų kraštą. Bei atliko parsivežtą iš Punsko patriotinę dainą: „Audė audė seserėlė/ Margą drobės raštą./ Audė, audė ir dūmojo/ Apie Vilniaus kraštą. <...>“.
Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės savanoris dimisijos kapitonas Jeronimas Kraulys Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos bei Vilniaus vietinės rinktinės karių apygardos vardu palinkėjo A. Žilėnui sveikatos, mylėti gimtąją žemę, žmogų, tautą, kalbą ir papročius.
Vardan tos Lietuvos vienybė težydi
Renginio vedėjas G. Aukštikalnis, prieš pakviesdamas tarti žodį knygos autorių, perskaitė knygos pirmosios dalies pabaigą: „Lietuvių tauta, nuo 1940 m. žudyta, kankinta, praradusi trečdalį savųjų tautiečių, nešiojo viltį iš okupanto susigrąžinti Lietuvą. Kiekvieną mūsų lydėjo tikėjimas, viltis, begalinis siekis susigrąžinti neteisėtai stipresnio atimtą Tėvynę Lietuvą. Mus Baltijos kelyje, prie laužų, stovinčius prieš ginkluotus okupantus, kasdienybėje lydėjo iš siekio, tikėjimo ir vilties išaugusi galinga VIENYBĖS JĖGA. Mes būdami vieningi ir tik mūsų VIENYBĖS JĖGA atkūrėme Lietuvą. Nešiojame savyje kiekvienas ir ilgai nešiosime, perduosime jį savo anūkams, tos VIENYBĖS JĖGOS atkovojimų patirtą džiaugsmą, patriotinį pakilimą, pasišventimą padėti greitai pakilti Lietuvai. Lietuvai šiandien labai reikia mūsų Vienybės! Būkime vieningi! Vardan tos LIETUVOS vienybė težydi!“
Dėkodamas susirinkusiems už atlikto darbo įvertinimus A. Žilėnas pasidžiaugė, kad esame vieningi – mokame švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, mokame susirinkti prie paminklų, kur pagerbiame savo tėvus ir senelius. Knygos autorius palinkėjo pasieniečių palikuoniams iš kitų barų tęsti pradėtą darbą bei pažadėjo padėti, konsultuoti, kad būtų parašyta labai graži ir garbinga Lietuvos istorija. A. Žilėnas pakvietė knygos pristatymo dalyvius į susitikimą, kuris vyks 2019 m. gegužės pirmoje pusėje prie paminklo pasieniečiams Linkmenyse (Ignalinos r.).
Knygos pristatymo šventė baigėsi patriotine gaida – gausiai susirinkusiems giedant Tautinę giesmę.
Povilas Šimkavičius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys
Autoriaus nuotraukos
