„Mūsų laikais ypač reikia herojų! Kadangi dirbu su vaikais, klausiu jų: kas yra jūsų herojai? Jie vardina sportininkus, kino, muzikos žvaigždes ir pan. O juk mes, Lietuvos istorijoje turime tiek daug herojų! Ir kol turime tų, kurie gali papasakoti apie šiuos herojus, reikia informaciją rinkti, ja dalintis. Nutariau pradėti nuo Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės“, – sako knygos „Adelė Dirsytė“ (išleido „Magnificat leidiniai“, 2020) autorė Grasilda Reinys. Išeivijos lietuvė, ateitininkė, besidarbuojanti pal. Jurgio Matulaičio misijoje Lemonte (Čikaga, JAV), sutiko pasidalinti mintimis apie Adelės Dirsytės asmenybę, papasakoti apie ką tik išleistą knygą.
– Papasakokite, kaip kilo mintis išleisti knygą apie Adelę Dirsytę?
– Galima sakyti, kad parašyti apie Adelę Dirsytę man užtruko visą mano gyvenimą. Reikia suprasti, kad kiekviena Lietuvoje gyvenanti šeima buvo vienaip ar kitaip paliesta Sovietų okupacijos. Mano šeima taip pat buvo suskaldyta, beveik visą mano tėvo šeimą ištrėmė į Sibirą. Tėvai pasitraukė į Vakarus tikėdamiesi, kad ši situacija bus laikina. Juos, pasiekusius Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), priglaudė nepažįstama šeima. Jie buvo imigrantai, pabėgėliai. Ir jiems buvo labai svarbu išlaikyti lietuvybę už ribų. Kai buvo išleista ,,Sibiro maldaknygė“ JAV, visos šeimos ją pirko. Aš madaknygę gavau pirmosios Komunijos proga. Išeivijoje mes augome mylėdami tėvų ir prosenelių šalį, nežinodami ar ją kada nors pamatysime. Protestavome prieš okupantą, meldėmės ir diplomatiniais būdais stengėmės išlaikyti Lietuvą gyvą. Ir Dievo malonės dėka - pasisekė. Kai Lietuva tapo laisva, buvo atskleisti Sibiro maldaknygės autorės ir jos draugės vardai. Kunigas Kęstutis Trimakas, kuris labai šią maldaknygę brangino, vis daugiau rašė apie jos autorę – Adelę. Tai buvo labai gera ir gražu, bet pastebėjau laikui bėgant, mažiau ir mažiau kam berupėjo šita istorija.
Aš pastebėjau, kad anglakalbėse mokyklose apie Sovietų istoriją daug neaiškindavo. Šaltasis karas pasibaigė ir tiek žinoti užteko. O kiek žalos buvo padaryta? Tačiau buvo daug mokoma apie nacių nusikaltimus. Kilo klausimas: kodėl? Pasirodo, kad apie Sovietmetį nebuvo turima medžiagos. Todėl ir kilo mintis, kad kada nors parašyti jaunimui knygą apie išgyvenimus Sibire.
– Kaip greitai pavyko šį sumanymą įgyvendinti? Ar teko susidurti su iššūkiais? Jei taip, kokie jie?
– Man labai patinka Dalios Grinkevičiūtės knyga ,,Lietuviai Arktyje“. Kartą nusprendžiau pas mane besimokantiems paaugliams paruošti pristatymą, iš minėtos knygos naudojau žodžius ir Gintauto Martynaičio iliustracijas. Tokiu būdu nutariau patikrinti, ar paliesiu jaunimo širdis. Pastebėjau, kad vaizdinė medžiaga ir trumpas paaiškinimas paliko mokiniams ir mokytojoms didelį įspūdį. Galima sakyti, kad šių pamokų pradėjau suprasti, ko norėčiau knygoje – vaizdų ir trumpų paaiškinimų.
Kai pradėjau pasakoti draugams, kad noriu rašyti apie Adelę Dirsytę, tai jų reakcija buvo: „BO-RING“ („NUO-BO-DU“). Reikėjo ir pasiginčyti, ir pasiaiškinti... Kartą vienas profesorius man sakė, kad erezijos reikalingos Bažnyčiai. Per jas galima įrodyti mąstymo klaidingumą ir tada paaiškinti tiesą. Tai ir buvo toks savotiškas iššūkis – įtikinti, kaip paprastas žmogus galėjo išauginti kažką nepaprasto, ir taip, kad nebūtų nuobodu.
Čia prisidėjo Dievo malonė. Per mano pažįstamą kun. Valdą Aušrą kreipiausi į dailininkę Rūtą Oną Čigriejūtę dėl iliustracijų. O dabar – štai, turime rezultatą!
– Ar turėjote viziją, kaip ši knygelė turėtų atrodyti? Į kokio amžiaus skaitytojus orientavotės rengdama šią knygelę?
– Tikrai, turiu prisipažinti, neįsivaizdavau, kaip atrodys knygos galutinis rezultatas. Dėl COVID-19 pandemijos gyvai su nieku negalėjau susitikti, todėl palikau apie tai spręsti iliustratorei Rūtai Onai Čigriejūtei ir dizaineriui Mariui Žalneravičiui. Dar ir dabar knygelės nesu mačiusi gyvai.
Žinau, kad Lietuvoje jaunimas skaito geriau, nei Amerikoje. Tai galėtų būti puiki knyga jau aštuonerių metų vaikui. Tačiau jos tema sunkoka, todėl skatinčiau vaikus ją skaityti su tėvais ar seneliais. Jie galėtų paaiškinti apie šį laikmetį Lietuvoje, galbūt, pasidalinti su tuo susijusiais prisiminimais.
– Kodėl svarbu, kad apie A. Dirsytę sužinotų kuo daugiau žmonių?
– Lietuva – mažas kraštas ir mes turime savo vardą pasaulyje priminti. Svarbu neužmiršti Adelės, nes ji su likimo bendražygėmis koncentracijos stovykloje išleido nepaprastą dalyką – madaknygę, kuri per amžius liks mums relikvija. Esu skaičiusi, kad Adelės Dirsytės maldaknygės kopijų buvo išleista per milijoną. Jeigu tikrai jų buvo tiek išleista, ir milijonas žmonių bent po puslapį iš šios maldaknygės paskaito ir pasimeldžia – tai yra didelis palaiminimas. Gaila, kad pats maldaknygės orginalas yra dingęs.
Lietuva turi labai nuostabių šventųjų, bet tame sąraše nėra nė vienos moters. Gal Adelė Dirsytė ir bus ta pirmoji Lietuvos moterų šventųjų sąraše?
– Įsivaizduokite, kad turite galimybę nusikelti į praeitį ir susitikti su pačia Adele Dirsyte. Ką norėtumėte jai pasakyti?
– Norėčiau būti su ja jos studijų metais. Tiesiog būti. Man būtų įdomu tuo laikmečiu su studentais „pasistumdyti“, paskaitose šalia Adelės sėdėti ir bent trumpam pajusti Lietuvos Nepriklausomybę – mūsų, augusių čia, Amerikoje, tėvams tas laikas buvo labai brangus. Labai įdomu ir tai, kaip tuo metu veikė ateitininkai – man būtų labai smagu pabūti kartu!
Parengė Aušra Čebatoriūtė, „Magnificat leidiniai“
