Lietuvos Saugumo ir slaptųjų tarnybų tema visuomenei yra mažai žinoma, nedaug mokslininkų tyrinėta ir liesta ne vien dėl savo darbo ir veiklos specifikos, bet ir dėl įvykusio brutalaus šių tarnybų ir jų tarnautojų sunaikinimo, įvykusio sovietų okupacijos metu. 2017-tų metų vasarą pasirodė pirmoji platesnės apimties knyga „Lietuvos žvalgyba XX. a. viduryje ir antrojoje pusėje“, o šiemet, 2018-siais, išėjo nauja šios knygos laida, papildyta daugiau nei 100 puslapių, į kuriuos sugulė per trumpą laiką naujai atrasta, mažai kam žinoma medžiaga, faktai, dokumentai, nuotraukos.
Tikrai yra svarbu, kad Lietuvos Respublikos atstatymo šimtmečiui sulaukėme reikšmingų leidinių ne tik apie pačios Lietuvos atsikūrimą, bet ir apie joje 1918 -1940 m. gimusias ir veikusias institucijas – Lietuvos žvalgybos ir Saugumo tarnybas, jų vaidmenį įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę, saugant atgimusią valstybę nuo vidaus ir išorės pavojų, priešiškų jėgų poveikio. Tai Lietuvos Genocido tyrimo centro ir Lietuvos Respublikos saugumo departamento išleistas pirmas tokio pobūdžio leidinys – pirmoji knyga. Pirmosios knygos antrasis papildytas leidimas, suspėtas išleisti šiemet, Lietuvos šimtmečio jubiliejui, laukiant ir pačios Lietuvos Saugumo tarnybos įkūrimo reikšmingos sukakties. Tenka priminti, kad šių metų rudenį, spalio 27 d. Lietuvos Saugumo tarnybos paminės savo įsikūrimo, veiklos ir gyvavimo šimtąjį jubiliejų. Knyga dedikuota Lietuvos žvalgybos ir Lietuvos saugumo tarnybų pareigūnams, kuriuos 1940–41 m. sovietinė okupacija ir aneksija brutaliai ir žiauriai sunaikino, atminti. Tai pagarbos ženklas ir ilgai lauktas paminklas visiems mirusiems ir nužudytiems ištikimai Lietuvai tarnavusiems, savo gyvybę vardan Lietuvos paaukojusiems Lietuvos žvalgams ir saugumo tarnautojams. Knygą parašė dr. Severinas Vaitiekus, Valstybės saugumo departamento darbuotojas, žurnalistas, istorikas, istorinių darbų autorius. Visuomenei jis labiau pažįstamas kaip fundamentalaus leidinio apie Tuskulėnus „Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944-1947)“ autorius.
Platesniajam besidominčiųjų skaitytojų ir visuomenės ratui antrasis knygos leidimas buvo pristatytas šiemet, balandžio 5 d. Kaune, Istorinėje Prezidentūroje. Naująjį leidinį, pilnutėlėje Lietuvos Respublikos Istorinės Prezidentūros salėje, dalyvaujant ir pačiam autoriui, pristatė žinomi Lietuvos istorikai dr. A. Anušauskas, dr. Ingrida Jakubavičienė, diskusiją moderavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikė dr. Monika Kareniauskaitė.
Paminklas nužudytiems Lietuvos saugumo pareigūnams atminti
Knygoje atkuriamas Lietuvos žvalgybos ir Lietuvos saugumo – slaptųjų tarnybų - veiklos kelias, kūrimosi ypatybės, darbo pobūdis, specifika, kovos su Lietuvos priešais -svetimų valstybių šnipais ir agentais - metodai, profesinės sėkmės, patirtų nesėkmių, skaudžių praradimų ir netekčių istorija. Lietuvos žvalgybos ir saugumo tarnybos istorija parodoma per konkrečius saugumo tarnybų darbuotojus, jų pagalbininkus, bendradarbius, slaptuosius agentus, kurie laikėsi duotos savo valstybei priesaikos ir aukojo savo laisvę, sveikatą, gyvybę, artimųjų gyvenimą ir gerovę vardan Lietuvos išlikimo, vardan jos ateities ir atgimimo. Knyga, paremta istoriniais, moksliniais ir žurnalistiniais tyrimais, archyvų dokumentais, istorikų darbais, gyvųjų liudytojų ir žuvusiųjų/nukankintų tarnautojų artimųjų atsiminimais, periodikos publikacijomis, išlikusiomis ir sunkiai surinktomis nuotraukomis.
Ši knyga yra tarsi paminklas, kuriuo norima išreikšti pagarbą tiems, kurie nepalūžo, nepasidavė ir garbingai atlaikė sovietinių struktūrų žiaurumą ir kankinimus.
Prikėlė kapų tyloje paslėptus likimus
1940-siais sovietams užėmus mūsų kraštą, visa sovietų represinio aparato jėga pirmiausiai buvo sukoncentruota į valstybę saugančių institucijų kuo operatyvesnį likvidavimą, nepaprastai brutalią jėgą nukreipiant prieš valstybę saugojusias ir gynusias institucijas bei jose dirbusius žmones. Knygos autoriui dr. Severinui Vaitiekui teko nepapratai sunkus ir sudėtingas uždavinys: parašyti knygą apie brutaliausiais būdais sunaikintą Lietuvos saugumo tarnybą, žiauriausiais metodais nužudytus tarnautojus, sunaikintas jų šeimas ir artimuosius, daugelį skaudžių faktų ir įvykių prikelti iš užmaršties, atrasti, o kartais ir atkasti kapų tyloje paslėptų žmonių likimus, paliesti niekieno iki šiol nepakeltas bylas, surasti ir prakalbinti dar gyvus liudytojus. Autorius atliko beveik neįmanomą darbą, rinkdamas medžiagą po trupinėlį apie žmones, kurie ne vien dėl savo slaptųjų pareigų visuomenei buvo mažai žinomi ar girdėti, bet ir dėl to, kad jie patys, jų vardai, jų gyvenimo ir veiklos faktai buvo kruopščiai ir sistemiškai trinami iš atminties, jie patys apšmeižti, apipilti purvais, apšmeižti, išniekinti sovietinės sistemos, dar daugelį metų net ir atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje pamiršti ir palikti be vietos Lietuvos istorijoje. Dažno jų ir kapo nėra ir iki šiol nustatyti, surasti nepavyksta.
Pasmerkti svetimų, išduoti savų
Ilgai laukta knyga yra ne vien priminimas, bet ir pamoka, turinti įspėti dabarties ir ateities kartas, kad istorijai nėra paslapčių, kad anksčiau ar vėliau atsiskleidžia ne tik nežinomi žygdarbiai, bet ir nedori darbai bei išdavystės. Knygoje plačiai pasakojama apie Lietuvos žvalgybos ir Lietuvos Saugumo departamento (VSD) buvusių vadovų Augustino Povilaičio, Jono Statkaus, Stepono Rusteikos ir daugelio kitų slaptųjų tarnybų darbuotojų Povilo Lašo-Spridonovo, Broniaus Vėžio, Konstantino Dulksnio, Jono Kazlausko, Petro Kirlio, taip pat slaptųjų agentų ar Lietuvos žvalgybos bei saugumo sistemoje dirbusių bendradarbių bei informaciją teikusių asmenų veiklą, jų sunkų ir kupiną pavojų darbą, o vėliau - jų išgyvenimus ir likimus, sovietinėms represinėms struktūroms vykdant persekiojimus, žiaurius sovietų struktūrų metodus, patirtus išmėginimus, kančias, atskirų pareigūnų sunaikinimą bei skaudžias jų gyvenimo istorijas.
Surinktieji faktai atskleidžia, kad ir suprasdamos 1939-1940 m. po Vilniaus grąžinimo susidariusią aštrią ir įtemptą situaciją Lietuvoje, atsakingos Lietuvos valdžios struktūros, tokios kaip LR Vidaus reikalų ministerija ar jai pavaldus Valstybės Saugumo Departamentas, galimai sovietinei krašto okupacijai iš anksto nesirengė, neturėjo instrukcijų, kaip elgtis, o okupacijai prasidėjus, nebuvo sudarytų ir apgalvotų planų, kaip skubiai ir organizuotai veikti pogrindžio sąlygomis, nenumatyta, ką daryti, jei prasidėtų saugumo pareigūnų ir jų artimųjų persekiojimas.
1940 m. birželio 10 d. VSD direktoriaus A. Povilaičio duotas įsakymas sunaikinti agentūros bylas, pradėtas vykdyti tik birželio 14 d., tačiau ir tada, trūkstant išsamesnių ir tikslių nurodymų, saugumo archyvų naikinimas nevyko sklandžiai. Atskirose Lietuvos vietovėse vietiniai pareigūnai bylų naikinimą laikė neprotingu sprendimu ir griežtai atsisakė tai daryti. Nebuvo ir aiškaus plano, siekiat kaip nors išsaugoti bent dalį lietuvių žvalgų profesionalų, nors, kaip knygoje pažymima, tokių galimybių būta. Lietuvos vyriausybė, vis dar naiviai tikėdamasi sovietų malonės, Kremliui spaudžiant, galutinai pasimetė sukaustyta baimės ir neryžtingumo. Prasidėjus sovietų provokacijoms, ji pasidavė stalinistų spaudimui, faktiškai kapituliavo – neva tautos „gelbėjimui" aukodama ir sovietų linčui išduodama niekuo neprasikaltusius savo pareigūnus – Vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir Saugumo Departamento viršininką A. Povilaitį. Kaip žinome, sovietams šių aukų neužteko. Netrukus bolševikų klastos ir Kremliaus keršto aukomis tapo ir kiti Lietuvos žvalgybos ir Saugumo tarnautojai. Jie buvo grobiami ir kišami į kalėjimus, kankinami dar nė nepaskelbus Lietuvos Tarybų Respublika. Jie buvo kaltinami padarę nusikaltimus prieš Sovietų Sąjungą ir baudžiami pagal Tarybų Rusijos įstatymus, nors Lietuva dar nebuvo galutinai įtraukta į SSSR sudėtį. Saugumo pareigūnai žiauriai kankinami ir tardomi buvo ne tik Kaune, bet ir Maskvoje. Nuvežti į Maskvą iš geležinkelio stoties buvo vežami autobusais, susodinti į geležinius narvus kiekvienas atskirai. Apie visa tai plačiai ir išsamiai pasakojama šioje knygoje, prisimenant be galo skaudžius daugelio Lietuvai širdimi atsidavusių ir ištikimų pareigūnų likimus.
Straipsnio tęsinį skaitykite kitame laikraščio numeryje.
Violeta Rutkauskienė
