Katalonijos referendumas, kuriame šio Ispanijos regiono gyventojai spalio 1 dieną nubalsavo už atskiros valstybės suformavimą, Ukrainos socialiniuose tinkluose buvo aptarinėjamas itin aktyviai ir aistringai. Pasakyti, kad centrinės valdžios nepatvirtintas ir šalies Konstitucijai prieštaraujantis referendumas ukrainiečiams yra labai asmeniška tema – tai nepasakyti nieko. Prisiminkime, kad Krymo „referendumo“ nepripažino nė viena tarptautinė institucija. Apie du ar tris „visuotinius balsavimus“, vykusius okupuotuose Luhansko ir Donecko srities rajonuose, panašu, pamiršo net pati juos inicijavusi Rusijos Federacija. Šalies teritorinio vientisumo atkūrimas ukrainiečiams tapo pagrindiniu ir svarbiausiu nacionaliniu tikslu. Ir vis dėlto. Vien tas faktas, kad Katalonijos įvykiai Ukrainos piliečių yra vertinami per Krymo ir dalies Donbaso okupacijos prizmę, byloja apie tai, kad net ir pradėjus ketveriems metams vis dar nėra supratimo – tai kas gi vis dėlto įvyko? Ką gi, pabandykime išsiaiškinti, kodėl Krymas ir Donbasas – tai ne Katalonija.
Visų pirma, reikia suprasti, kad Katalonija visada buvo autonominis politinis darinys. Ne kartą buvusi užkariauta, Katalonija keturis kartus buvo pasiskelbusi nepriklausoma valstybe - 1641 metais, 1873 metais, 1931 metais ir 1934 metais. Pirmą kartą tai įvyko dar tuomet, kai šiame regione viešpatavo Prancūzija. Po to, kai 1714 metais ispanų kariuomenė jėga užėmė Barseloną, Katalonijos autonomija buvo sunaikinta, o visos regiono privilegijos atimtos. Ilgus šimtmečius iš katalonų buvo siekiama atimti jų tautinę tapatybę. Ugnimi ir plienu jie buvo įtikinėjami, kad nuo kitų ispanų jie niekuo nesiskiria. Generolo Franco valdymo metu draudžiama buvo net jų kalba. Viskas, ko reikėjo, kad būtum įmestas už grotų – tai prabilti gimtąja katalonų kalba viešoje vietoje. Ir ne tik. Katalonijos vyriausybės atstovas Lluísas Companys i Joveras, kuris 1934 metais paskelbė Katalonijos valstybės įkūrimą Ispanijos federalinės respublikos sudėtyje, 1940 metais buvo areštuotas gestapo agentų, o vėliau nubaustas mirties bausme. Atkreipkite dėmesį, kalba nėjo apie šios provincijos atsiskyrimą nuo Ispanijos valstybės. Katalonai kovojo už pilnavertį statusą, už autonomiją vieningoje Ispanijos federacijoje.
Po Franco mirties Katalonijoje prasidėjo aktyvus nacionalinės tapatybės atgimimas. Viešojoje erdvėje ir paslaugų sferoje katalonų kalba tapo privaloma. Šiuo aspektu Katalonija panašesnė į Ukrainą, o ne į atskirus regionus. Vadovaudamasi prigimtine žmonių teise į apsisprendimą, Katalonija sugebėjo gauti iš Madrido plačią autonomiją. Ukraina 1991 metais žlugus Sovietų Sąjungai tapo nepriklausoma valstybe. Šiuos istorinius įvykius vienija tai, kad, abiem atvejais, kalba eina apie buvusias imperijas – Ispanijos ir Rusijos – kurios nori sutrukdyti buvusioms kolonijoms tapti savarankiškais politiniais vienetais. Katalonija ilgus šimtmečius buvo atskira šalis, katalonai – atskira tauta, kalbanti sava katalonų kalba ir turinti savo unikalią, nuo kaimyninių regionų besiskiriančią, kultūrą. Situacija Katalonijoje yra tai, kas galėjo nutikti Ukrainai, jei ji būtų nors truputį uždelsusi paskelbti nepriklausomybę.
Šioje vietoje derėtų priminti, kad Vladimiras Putinas yra ne kartą sakęs, jog Ukrainos valstybingumas – tai istorinis nesusipratimas. Jei tik Rusija būtų galėjusi, niekada nebūtų Ukrainos paleidusi iš savo nagų. Jei Rusija prieš dvidešimt trejus metus nebūtų buvusi tokia silpna, Ukrainos valstybingumo galėjo ir nebūti. Jei Ispanijos vietoje dabar staiga atsirastų nauja valstybė, kaip tai įvyko SSRS griūties metu, Katalonija labai laisvai ir lengvai galėtų gauti nepriklausomybę, kaip tai nutiko su Sovietine Ukrainos Respublika. Vėlgi, skirtumas yra ne katalonų ir ukrainiečių tautų teisėje į apsisprendimą. Skirtumas yra metoduose, kuriais buvusios imperijos parodo savo jėgą. Ispanija, pradedant 2006 metais, palaipsniui vis slopina ir riboja laisvą katalonų valią. Rusija, suvokusi, kad evoliucijos sustabdyti nepavyks, pabandė sulaikyti Ukrainą savo orbitoje karinio įsiveržimo keliu. Savo kovą už tautinį atgimimą katalonai laimėjo. Jei 2010 metais Ispanijos Konstitucinis teismas nebūtų atšaukęs kelių esminių Autonominio Katalonijos statuso, priimto 2006 metais, nuostatų, referendumo galėjo ir nebūti.
Krymo „referendumas“, kaip ir „referendumai“ okupuotuose Donecko ir Luhansko sričių rajonuose, neturėjo nieko bendro su tautos teise į apsisprendimą. Tol, kol Rusijos propaganda nepradėjo aktyviai dirbti su tų regionų gyventojais, apie jokį atskirą statusą tenai nė galvojama nebuvo. Nėra jokios „Krymo tautos“. Nėra „Donbaso tautos“. Tokie etnosai, tokios nacionalinės bendruomenės paprasčiausiai neegzistuoja. Tai tėra tik politinių technologijų produktas, nieko daugiau. Todėl ukrainiečių bandymai į Katalonijos referendumą žiūrėti iš dirbtinai sukurtų pietų ir rytų Ukrainos separatistinių judėjimų perspektyvos yra klaidingi.
Yra ir kitų priežasčių, kodėl bandoma Kataloniją sulyginti su „Donecko Liaudies Respublika“ ar „Luhansko Liaudies Respublika“, o taip pat su „Krymo pavasariu“. Rusija aktyviai remia visus dešiniuosius ir kairiuosius Europos judėjimus, kurie kovoja už nepriklausomų valstybių sudarymą. Štai 2015 metais Maskvoje netgi įvyko labai keistas „pasaulinis separatistų“ suvažiavimas. „Prezidentiniame viešbutyje“ ir „Izmailovo“ komplekse vykusioje konferencijoje, kurią organizavo „Antiglobalistinis Rusijos judėjimas“, buvo kalbama apie „tautų dialogą“, tautų teisę į apsisprendimą ir daugiapolinio pasaulio sukūrimą. Konferencijos pranešime spaudai rašoma, kad suvažiavimo dalyviai „visų pasaulio tautų teisę į apsisprendimą“ laiko „fundamentalesniu prioritetu nei valstybės teritorinio vientisumo principą“. Tarp suvažiavimo svečių, be „Donecko Liaudies Respublikos“ ir „Luhansko Liaudies Respublikos“ atstovų, taip pat buvo svečiai iš Puerto Riko, Havajų salų, Teksaso valstijos (JAV), Katalonijos (Ispanija) ir Sicilijos (Italija). Beje, šiame renginyje dalyvavęs Katalonijos delegatas kalbinamas žurnalistų atsakė, kad Krymas, kaip ir Donbasas – tai neatsiejamos vieningos Ukrainos dalys.
Rusija, nepripažindama Ukrainos valstybės suvereniteto ir ukrainiečių tautos apsisprendimo teisės, nuolat deklaruoja ir aukština šiuos principus kitų subjektų atžvilgiu. Tada, kai jai tai naudinga. Tačiau ir ukrainiečiams, ginantiems savo nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą, būtų jau pats laikas išmokti naudotis tarptautinės teisės normomis. Tauta, kuri gavo savo valstybingumo mandatą apsisprendimo principo dėka, negali neigti kitų teisės į šį principą.
Žvelgdami į Katalonijos referendumą galime aiškiai pamatyti dar vieną paralelę. Tai būtų Krymo totorių tautos teisė į Krymo politinę autonomiją. Labai dažnai Katalonijos nepriklausomybės oponentų komentaruose galima buvo išgirsti perspėjimus ir pranašystes apie tai, kad jei Ukraina šiandien palaikys Kataloniją, jai pačiai netrukus teks susidurti su Krymo referendumu dėl nepriklausomybės. Tik jau su tikru ir teisėtu referendumu, kuriame Krymo totoriai nubalsuos už savo teisę į valstybingumą. Jau pats klausimo apie „Krymo totorių separatizmą“ iškėlimas byloja apie tai, kad šios tautos teises pripažįsta dauguma ukrainiečių. Ir čia Madrido ir Barselonos santykiai turėtų Ukrainai tapti pamokomu pavyzdžiu, kaip neturėtų būti vykdoma regioninė šalies politika. Bijodamas katalonų savarankiškumo, Madridas ilgus metus visais būdais trukdė Katalonijos autonomijai. Faktiškai, būtent centrinės valdžios nenoras leistis į dialogą išprovokavo šiandieninę konfrontaciją. Delsdama su strategiškai svarbiais sprendimais dėl Krymo totorių tautos pripažinimo pusiasalio autochtonais (autochtonai – senieji vietiniai žmonės, tebegyvenantys teritorijoje arba gyvenę joje iki dabartinių gyventojų įsikūrimo - red. past.) ir Krymo totorių autonomijos, demontuotos iš karto po tautos deportacijos, atkūrimo, Ukraina daro didžiulę klaidą, kurios kaina gali būti galutinai prarastas ir nebesusigrąžintas pusiasalis.
Pasaulyje vyksta daugybė judėjimų už nepriklausomybę. Tarp jų nesunku pasimesti, supainiojant apsisprendimo teisės principą su paprastų paprasčiausiu įsiliepsnojusiu separatizmu. Tačiau kam jau kam, bet Ukrainai reikėtų būti išmokusiai gaudytis tarp skirtingų šalių siekių būti savo pačių žemės valdovais. Nacionalinė „Valios“ idėja, įamžinta Ukrainos herbe, turėtų nurodyti kelią, kaip galima išsaugoti šalies teritorinį vientisumą, nepažeidžiant politinės autonomijos siekiančių bendruomenių kolektyvinių teisių.
Pilnaverčio Katalonijos referendumo dėl regiono valstybingumo realiai nebus. Madridas griežtai nurodė, kad Ispanijos Konstitucinio teismo sprendimas jam yra svarbesnis nei kolektyvinės Katalonijos gyventojų teisės. Tai, kas vyksta, yra signalas, kad imperines ambicijas privalo pakeisti tautų tarpusavio pagarbos ir pagarbos kiekvienos tautos teisei savarankiškai apspręsti savo likimą principai. Tai padaryti galima su autonomijos, federalinių subjektų ir vietos savivaldos pagalba. Katalonija – tai pamoka visai Europai. Tačiau, svarbiausia, tai yra pamoka Ukrainai: norint nugalėti imperializmą, negalima tapatintis su jokia imperija. Nei Rusijos, nei Ispanijos, nei kokia nors kita.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
