„Manau, kad turėtumėte labai didžiuotis tuo, ką pasiekėte nuo 1989 iki 1991 metų, nes laisvė niekada neturi būti laikoma savaime suprantamu dalyku“, – teigia knygą apie Baltijos kelią parašęs Jordis Arrufatas. Šeimą su lietuve sukūręs katalonas mūsų šalį pažino per kasmetines keliones. Jis vertina ne tik Lietuvos istoriją, bet ir gamtos grožį, ir tradicijas. O per visus tuos metus pamėgo ir lietuviškus patiekalus, kurie neretai ruošiami namie Ispanijoje.
Užgimęs noras įveikti Baltijos kelio maršrutą
Knygos autorius Jordis Arrufatas Lietuvą pažino per savo žmoną Kristiną. Jiedu susitiko Vilniuje 2009-aisiais, kai Arrufatas lankė čia dirbantį draugą. Po metų ji persikėlė į Barseloną ir dabar dirba anglų ir prancūzų kalbų mokytoja, bet kasmet jiedu bent kelis kartus per metus lankosi Lietuvoje. Kaip pasakoja Arrufatas, daugiausia laiko jie praleidžia Kiemėnų kaime, Pasvalio rajone, nes ten gyvena didžioji dalis Kristinos šeimos.
Vis dėlto pašnekovas visada pasinaudoja galimybe aplankyti Vilnių, o per visus tuos metus skaičiuoja Lietuvoje viešėjęs 26 kartus.
„Esu aplankęs daugybę Lietuvos vietų. Pavyzdžiui, visą šiaurės rytų regioną, kuris tapo mano mėgstamiausia Lietuvos dalimi, nes čia tiek daug ežerų ir miškų: Molėtai, kur vyko mūsų vestuvės, Anykščiai, Panevėžys, Biržai, Ignalina, Kupiškis, Zarasai“, – vardija Arrufatas.
Jis mini ir kitus Lietuvos miestus: nuo Trakų, Druskininkų, Kauno, Birštono iki Kėdainių, Šiaulių ir pajūrio miestų – Palangos bei Nidos.
Idėja Arrufatui leistis Baltijos keliu brendo ne vienerius metus. Pašnekovas sako, kad buvo daug dedamųjų, turėjusių jam įtakos. Pirmiausia – žmonos gimtasis Kiemėnų kaimas yra netoli Latvijos sienos, tad jis neretai atsidurdavo kelyje, kuriame net ženklais pažymėta, jog čia vyko Baltijos kelias.
2013-aisiais jis pats dalyvavo katalonų organizuotoje Baltijos kelio įkvėptoje žmonių grandinėje, kuria buvo siekiama parodyti savo norą būti nepriklausomais nuo Ispanijos. Būtent tada Arrufatas užmezgė ryšį su estu Ülo Laanoja, kuris buvo Baltijos kelio organizatorius Taline. Vėliau sekė pažintis su Latvijos rašytoju Otto Ozolu – sužavėtas Katalonijos kelio idėjos jis atvyko ir įveikė visą šį maršrutą. Tai paliko įspūdį Arrufatui.
„2018 m. pavasarį praradau darbą ir nusprendžiau, kad prieš ieškodamas naujo nueisiu visą Baltijos kelią: nuo Talino iki Vilniaus. Ši idėja man kilo daugiausia Kristinos, Ülo ir Otto, visų trijų vienu metu, dėka.
Prieš tai treniravausi Barselonos apylinkėse ir kiekvieną lietingą dieną ėjau po 20 kilometrų lygiomis vietomis, pavyzdžiui, paplūdimiais ar žaliaisiais keliais, kad priprasčiau vaikščioti lyjant, nes tikėjausi, kad gegužės mėnesį Baltijos šalyse bus būtent toks oras. Kai prie to pripratau, žinojau, kad esu pasirengęs eiti pėsčiomis, tik pataikiau į patį sausiausią gegužės mėnesį, taigi man pasisekė su orais“, – pasakoja katalonas.
Pasak Arrufato, kai sugalvojo įveikti Baltijos kelio maršrutą, minčių apie knygos rašymą galvoje dar nebuvo.
„Kai pradėjau savo kelionę Baltijos keliu, pasakiau sau, kad noriu sutikti kuo daugiau žmonių, kurie dalyvavo Baltijos kelyje 1989-aisiais ir kurie sutiktų su manimi pasikalbėti. Turint omenyje, kad mano latvių ir estų kalbos žinios neegzistuoja, o lietuvių kalba ribota, man reikėjo rasti angliškai kalbančių žmonių arba tokių, kurie galėtų versti. Tuo metu vis dar nežinojau, kad galiausiai iš to išeis knyga“, – tikina autorius.
Pradėjęs nuo Talino, jis sako iš pradžių atsitiktinių žmonių klausinėjęs apie Baltijos kelią, tačiau toks būdas nepasiteisino – jauni žmonės, jo teigimu, nesidomėjo šia tema, o vyresni – nemokėjo angliškai. Tada nutarė dėl interviu tartis iš anksto – siuntė elektroninius laiškus miestų savivaldybėms, bibliotekoms, vietos laikraščiams tų miestų, kuriuose ketino apsilankyti eidamas Baltijos kelio maršrutu.
Lietuvoje tokie miestai buvo Pasvalys, Panevėžys ir Ukmergė. „Deja, pastarojoje man nepavyko padaryti nė vieno interviu, kurį būčiau galėjęs publikuoti“, – komentuoja Arrufatas.
Be to, jis pakalbino ir keturis pašnekovus Vilniuje: visuomenininką Andrių Tapiną, Vilniaus žydą Danielį Lupshitzą, Lietuvos gėjų lygos pirmininką Vladimirą Simonko ir Šaulių sąjungos narį Kostą Gaitanzį.
Iš viso autorius surinko 31 interviu visose trijose Baltijos šalyse, 10 iš jų buvo Lietuvoje. Arrufatas teigia, kad visiems uždavė panašius klausimus: kur jie buvo 1989-ųjų rugpjūčio 23 dieną, ar bijojo grėsmių ir tankų 1989–1991-aisiais, kaip jie vertina šalies evoliuciją nuo 1991-ųjų ir ką mano apie šalies ateitį, taip pat apie NATO, Rusiją ir Europos Sąjungą.
Būtent iš kelionės metu sutiktų žmonių katalonas ėmė girdėti raginimus, kad savo surinktą medžiagą turėtų sudėti į knygą. Prisijaukinęs tokią idėją, J. Arrufatas ryžosi ją įgyvendinti.
Po 2018-ųjų kelionės pėsčiomis, vėliau jis dar keletą kartų įveikė tą patį maršrutą dėl papildomos informacijos, tik šįkart vyko automobiliu.
Baltijos šalių istorija skamba Katalonijoje
Katalonas savo knygą „La Via Bàltica, el somni d’Estònia, Letònia i Lituània de viure a l’Europe democràtica“ (liet. Baltijos kelias, Estijos, Latvijos ir Lietuvos svajonė tapti demokratiškos Europos dalimi“) pristato kaip kelionių dienoraštį. Kadangi pats pagal išsilavinimą yra politologas, knygoje yra ir politinės bei sociologinės esė komponentų.
„Turėjau kelionių dienoraštį su aprašymais to, ką pamačiau eidamas Baltijos kelio maršrutu, 31 interviu, tad liko pasirūpinti trečiuoju knygos komponentu – politine, istorine, sociologine informacija, kuri padėtų skaitytojui suprasti kontekstą. Pavyzdžiui, viena pašnekovė man papasakojo, ką patyrė 1991-ųjų sausį stovėdama prie barikadų Vilniuje, tad aš supažindinau skaitytojus su to laiko įvykiais, nurodydamas istorines knygas ar straipsnius žiniasklaidoje“, – aiškina autorius.
Parašyti knygą, kaip skaičiuoja Arrufatas, jam užtruko dvejus metus. Rezultatas – 300 puslapių gimtąja autoriaus katalonų kalba. „Aš paaiškinu, kas yra Baltijos šalys, kaip joms sėkmingai pavyko atkurti savo nepriklausomybę 1991-aisiais, ir kaip Estija, Latvija ir Lietuva nuo tada vystėsi, nes manau, kad Baltijos šalys nėra čia taip gerai žinomos, jūsų istorija turėtų būti žinoma plačiau“, – mintimis dalijasi Arrufatas.
Katalonų kalba parašytą knygą autorius pristato daugiausia Katalonijoje, taip pat kitose vietose, kur kalbama šia kalba, pavyzdžiui, Andoroje. Pašnekovas pažymi, kad tai pirmoji jo knyga, todėl nepritraukia didelių minių, bet džiaugiasi ateinančių skaitytojų susidomėjimu.
„Atėjusieji nuoširdžiai domisi tema ir klausinėja, kaip jums pavyko surengti tokią demonstraciją gyvenant totalitarinėje diktatūroje be interneto ir mobiliųjų telefonų. Tačiau jie užduoda ir labiau su dabartiniais laikais susijusių klausimų apie tai, kaip vertinate karą Ukrainoje, apie kurį knygoje nekalbu.
Bet kadangi klausinėjau pašnekovų apie jų požiūrį į SSRS, Rusiją, NATO ir Europos Sąjungą, galiu pateikti tam tikras gaires. Ir, žinoma, taip pat žmonės domisi, ką galima aplankyti Lietuvoje už Vilniaus ribų“, – pasakoja Arrufatas.
Jis priduria, kad nors nerengia didelių knygos pristatymų, vietinė Katalonijos žiniasklaida nepaprastai domisi jo knyga apie Baltijos kelią. Per mėnesį autorius skaičiuoja davęs ne mažiau kaip 9 interviu, tarp jų – ir Katalonijos nacionaliniam transliuotojui.
Tikisi knygą išleisti ir lietuvių kalba
Arrufatas norėtų savo knygą išleisti ir lietuvių, latvių bei estų kalbomis, pripažįsta, kad daugybei žmonių Lietuvoje pažadėjo pamėginti įgyvendinti tokią idėją.
„Kad būsimiems leidėjams būtų lengviau, pats išverčiau visą knygą į anglų kalbą ir turiu pasakyti, kad Rygoje jau yra leidykla, norinti išleisti latvišką variantą. Vis dar ieškau lietuvių ir estų leidėjo, esu įsitikinęs, kad jei pavyktų knygą išleisti trimis Baltijos šalių kalbomis vienu metu, visiems būtų labai įdomu. Norėčiau knygą išleisti ir į angliškai, deja, manau, kad tą padaryti būtų daug sunkiau dėl rinkos apribojimų verčiant knygas į anglų ir kitas pagrindines kalbas, pavyzdžiui, ispanų ar prancūzų. Neuždarau durų tokiai galimybei, tačiau mano prioritetas – lietuviška, latviška ir estiška versija“, – sako autorius.
Mėgsta lietuviškus patiekalus ir žavisi lietuvių darbštumu
Kadangi Arrufatas domisi gastronomija, atskiras skyrius knygoje skirtas ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos šalių virtuvėms. Pašnekovas patikina – namuose jie užsiima agurkų rauginimu, o ant stalo neretai atsiduria ir įvairių lietuviškų patiekalų. Katalonas sako mėgstantis lietuvišką maistą: nuo šaltibarščių, žuvienės iki cepelinų, balandėlių ar juodos duonos, šakočio.
„O jūsų ruginė duona didžiojoje Europos dalyje būtų laikoma tikru delikatesu, nors čia ji valgoma kaip įprastas maistas, panašiai kaip mes Pietų Europoje valgome pomidorus su alyvuogių aliejumi.
Ypač verta paminėti ir Šiaurės Lietuvoje daromą alų. Nesu šio gėrimo ekspertas, bet vienas pažįstamas gamintojas iš Barselonos, niekada nebuvęs Lietuvoje, kartą man pasakė: „Atkreipk dėmesį į lietuvišką alų, jis toks, kokio nėra niekur kitur pasaulyje“, – pasakoja katalonas.
Paklaustas, kaip apibūdintų lietuvius, Arrufatas išskiria darbštumą ir atsakingumą. Anot jo, lietuviai stengiasi savo darbą atlikti kuo geriau, neretai peršokdami galimybių ribas.
„Kai žmonės Barselonoje manęs klausia, kokie yra lietuviai, aš visada atsakau: pasižiūrėkite į Barselonos krepšinio klubo trenerį Šarūną Jasikevičių. Jis niekada nėra patenkintas, net jeigu Barsa laimi rungtynes. Jis visada tiki, kad komanda gali geriau. Štai, kokie yra lietuviai“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
