Naujas tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 28 000 žmonių, rodo, kad kasdienis rūkymas yra smegenų tūrio mažėjimo priežastis, rašo „Live Science“.

Jau anksčiau mokslininkai buvo nustatę, kad rūkančių žmonių smegenys, palyginti su nerūkančiųjų, yra mažesnės, tačiau buvo neaišku, ar smegenys mažėja dėl rūkymo, ar mažesnes smegenis turintys žmonės yra labiau linkę pradėti rūkyti. Balandžio 28 d. išankstinių spaudinių duomenų bazėje „medRxiv“ paskelbtoje ir dar nerecenzuotoje analizėje mokslininkai pateikia svarių įrodymų, kad rūkymas yra smegenų mažėjimo priežastis.

„Tai labai svarbus tyrimas, – elektroniniame laiške „Live Science“ rašė tyrime nedalyvavęs mokslininkas Dajiangas Liu, „Penn State“ medicinos koledže tiriantis rūkymo rizikos genetiką. – Darbas kruopščiai atliktas, o jo rezultatas svarbus visuomenės sveikatos požiūriu.“

Mokslininkai analizavo „U.K. Biobank“ duomenų bazėje – didžiulėje JK gyvenančių asmenų genetinių ir sveikatos duomenų saugykloje – sukauptus smegenų atvaizdus. Tuo pačiu jie analizavo apklausų būdu surinktus duomenis apie tiriamų asmenų rūkymo įpročius. Šias apklausas tyrimo dalyviai pildė du kartus – 2006–2010 m. ir 2012–2013 m. Antruoju laikotarpiu dalyviams taip pat buvo atlikta galvos smegenų magnetinio rezonanso tomografija (MRT).

Mokslininkai nustatė, kad, palyginti su žmonėmis, kurie niekada nerūkė, dalyvių, kurie tam tikru metu iki MRT tyrimo rūkė kasdien, smegenų tūris buvo vidutiniškai 7,1 kubinio centimetro mažesnis.

Šis smegenų tūrio skirtumas susijęs su smegenų pilkosios medžiagos, kurioje yra stambūs smegenų ląstelių, arba neuronų, kūnai, sumažėjimu 5,5 cm3. Kasdienis rūkymas praeityje taip pat siejamas su smegenų baltosios medžiagos, kurioje yra ilgos izoliuotos neuronų jungtys, sumažėjimu 1,6 cm3.

Be to, tyrėjai nustatė, kad net ir tarp kasdien rūkančių dalyvių, tų, kurie rūkė daugiau, pilkosios medžiagos apimtis skiriasi dar labiau. Su kiekvienais papildomais „cigarečių pakelio metais“, t. y. metais, kai per dieną surūkomas bent vienas cigarečių pakelis, pilkosios medžiagos tūris vidutiniškai sumažėja 0,15 cm3. Šis „dozės ir reakcijos“ ryšys patvirtina hipotezę, kad rūkymas mažina smegenų tūrį, rašo mokslininkai savo straipsnyje.

Tačiau rūkymo intensyvumas neturėjo didelės įtakos baltosios medžiagos tūriui.

Atlikus tolesnę analizę paaiškėjo, kad seniau rūkyti metusių žmonių smegenyse buvo šiek tiek daugiau pilkosios medžiagos, palyginti su tais, kurie rūkyti metė neseniai. Tai rodo, kad nustojus rūkyti galima susigrąžinti dalį prarasto smegenų tūrio. Pavyzdžiui, metus rūkyti dar vieneriais metais anksčiau, praeityje kasdien rūkusių asmenų pilkosios medžiagos tūris buvo didesnis dar 0,09 cm3.

Mokslininkai taip pat išnagrinėjo dalyvių genetinius duomenis, siekdami išsiaiškinti, ar genų variantai, darantys įtaką rūkymo rizikai, gali būti susiję su pilkosios medžiagos tūrio skirtumais. Jie nustatė, kad žmonės, turintys didesnę genetinę riziką, praeityje dažniau rūkė, tačiau atskirai paėmus, jų genetinės savybės nebuvo susijusios su pilkosios medžiagos tūriu. Priešingai, kasdienis rūkymas buvo glaudžiai susijęs su pilkosios medžiagos tūriu, o tai patvirtina hipotezę, kad rūkymas lemia jo pokyčius.

Smegenų mažėjimas siejamas su neurologinėmis ligomis, pavyzdžiui, Alzheimerio liga, todėl nustačius priežastinį ryšį tarp rūkymo ir smegenų tūrio mažėjimo, geriau suprantame, ar rūkymas per šį mechanizmą tiesiogiai lemia tokio pobūdžio ligas, rašė D. Liu. Anot jo, tolesni eksperimentai padės patvirtinti priežastinį ryšį tarp rūkymo ir smegenų dydžio bei išsiaiškinti vaistų, kurie galbūt padėtų išvengti smegenų audinio nykimo, veiksmingumą.