Žodis „safaris“ yra kilęs iš suahilių ir arabų kalbų, bei reiškia kelionę (vykti į kelionę). Pirmieji safariai buvo karavanai, gabenantys prekes, o taip pat ir vergus. Tačiau jau XIX amžiaus pabaigoje seras Ričardas Burtonas (nepainiokite su Holivudo kino žvaigžde) safariais pavadino iš pradžių ekspedicines, paskui ir pramogines keliones į Afrikos gilumą. XX amžiaus pradžioje verslūs europiečiai, vėliau pavadinti „baltaisiais medžiotojais“, ėmė organizuoti ir reklamuoti safarius įtakingiems atvykėliams, norintiems pamatyti įspūdingus Afrikos gyvūnus.
Viename garsiausių safarių dalyvavo buvęs JAV prezidentas Teodoras Ruzveltas su sūnumi. Du garbingi svečiai lydimi britų medžiotojo ir 250 nešikų bei gidų keliavo nuo Mombasos (Kenija) per visą Britų Rytų Afriką iki pat Belgijos Kongo, o vėliau iki Sudano. Pakeliui Ruzveltai nušovė daugiau nei 500 gyvūnų, įskaitant 17 liūtų, 11 dramblių ir 20 raganosių. Prezidentas net išleido knygą apie savo nuotykius.
Nors stambių Afrikos gyvūnų medžioklė buvo labai paplitusi ir pietinėje Afrikoje, safario „prekės ženklas“ labiausiai išpopuliarėjo rytų Afrikoje, tuo metu pasidalintoje tarp Didžiosios Britanijos ir Vokietijos – dabartinė Kenija, Tanzanija, Uganda ir Ruanda. Europiečiai romantizavo medžioklę, kuria užsiėmė aristokratai. O taip pat šios medžioklės turėjo ir labai praktinį kolonistinį tikslą – tose teritorijose buvo auginami pinigus nešantys derliai (kava, arbata, medvilnė ir t.t.), o nekontroliuojami laukinių gyvūnų kiekiai kėlė jiems grėsmę. Štai britų kolonijinė valdžia už 50 svarų mokestį leisdavo nušauti 2 buivolus, 2 hipopotamus, 1 elandą (didžiausia Afrikos antilopė), 22 zebrus, 6 oriksus, virš 250 įvairių kitų antilopių, 84 kolobus beždžiones ir neribojo liūtų ir leopardų medžioklės.
Savo safarių patirtį aprašė Ernestas Hemingvėjus „Kilimandžaro sniegynuose“, „Žaliosiose Afrikos kalvose“ ir kitose knygose. Tą laikotarpį puikiai atskleidžia ir Karen Blixen knyga „Iš Afrikos“ (bei pagal ją pastatytas filmas), bet užteks apie istoriją. Dabartiniai safariai nė iš tolo nebeprimena tų nuotykių. Afriką keičia brakonieriavimas, klimato kaita ir ekonominis augimas. Ir šiais laikais kai kuriuos didžiuosius žvėris, atsidūrusius ant išnykimo ribos yra daug sunkiau pastebėti.
Labiausiai visi trokšta pamatyti didįjį penketą (Big Five), šis terminas taip pat kilęs iš ankstyvųjų safarių ir baltųjų medžiotojų laikų bei apibūdina didžiausius ir sunkiausiai sumedžiojamus Afrikos gyvūnus: liūtą, leopardą, dramblį, raganosį ir buivolą. Kaip matote, taip pat didelių žirafų ar hipopotamų sąraše nėra – jų Afrikoje vis dar gausu, o ir medžioti nebuvo sunku.
Dabar mes „medžiojame“ su fotoaparatais, o į safarius gali vykti ir vaikai (paprastai nuo 8 – 9 metų amžiaus). Gyvenimo sąlygos pačios įvairiausios – nuo paprastų palapinių iki prabangių lodžijų, kur naktis gali kainuoti ir tūkstančius eurų. Ko gero pats populiariausias yra biudžeto viduriukas – stacionarios palapinės su visais patogumais, kuriose vis dar galima pasijusti senuoju nuotykių ieškotoju neatsisakant civilizacijos atneštų patogumų.
