Tikintieji, dalyvaujantys šv. Mišiose nuotoliniu būdu, raginami priimti dvasinę Komuniją. Kas tai yra ir kaip tai padaryti? Į klausimus atsako kunigas MARIUS TALUTIS.
Kas yra dvasinė Komunija?
Dvasinė Komunija yra susivienijimas su Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir Bažnyčia malda, kai žmogus dėl tam tikrų kliūčių negali dalyvauti šv. Mišiose arba jei dalyvauja, bet negali priimti sakramentinės Komunijos. Čia labai svarbu sužadinti troškimą, norą, kad Jėzus ateitų į vidų. Tai vidinis vienybės su Jėzumi ir Bažnyčia troškimas, Krikštu gautos malonės sustiprinimas.
Kas gali ją priimti?
Dvasinę Komuniją gali priimti visi pakrikštytieji, nes Krikštu esame suvienijami su Kristumi ir Bažnyčia. Dvasinę Komuniją patariama priimti tiems, kurie dėl svarbių priežasčių negali dalyvauti šv. Mišiose arba negali priimti sakramentinės Komunijos dėl ligų pavojaus ar alergijų.
Dėl kokių priežasčių negalima priimti dvasinės Komunijos?
Jei žmogus nėra pakrikštytas, bet jis trokšta vienybės su Jėzumi, tai jo troškimas yra Krikšto troškimas. Visais kitais atvejais noras, prašymas, kad Jėzus ateitų į Širdį, yra leidžiamas ir skatinamas visiems. Ir dvasinė, ir sakramentinė Komunija priklauso tai pačiai dvasinei tikrovei, todėl norint ją priimti reikia neturėti sunkios nuodėmės.
Ką daryti, jei dėl karantino negali nueiti išpažinties?
Popiežius Pranciškus drąsina kunigus lankyti ligonius net esančius karantine. Ligoninėse laikantis visų saugumo reikalavimų sudaromos sąlygos susitikti su sergančiaisiais. Jei medikai prieina prie ligonio, vadinasi, ir kunigas gali prieiti. Jei neįmanomas bendravimas tiesiogiai, galima išpažintį atlikti bendraujant per stiklą, surašant nuodėmes ant lapelio: kunigas perskaitys ir, matydamas žmogaus gailestį, duos išrišimą.
Malda prašant dvasinės Komunijos
Malonusis Jėzau! Tikiu, kad esi Švenčiausiajame Sakramente su savo kūnu ir siela, su dievyste ir žmogyste. Jame aš Tave garbinu ir myliu labiau už viską. Ilgiuosi Tavęs! Juk Tu esi mano teisybė ir laimė, mano tikrasis gyvenimas. Negaliu šią valandą priimti Tavęs Švenčiausiajame Sakramente; dėl to, Jėzau, bent neregimu būdu ateik pas mane ir pripildyk mano širdį savo šventų dovanų.
Tau, Viešpatie, atiduodu visą save. Aukoju savo kūno ir sielos jėgas su tokiu nuoširdumu ir dėkingumu, kaip tai daryčiau, priėmęs Švenčiausiąjį Sakramentą. Trokštu visuomet su Tavimi būti, Tau dirbti, Tau kentėti, Tau gyventi ir mirti. Neleisk man, Viešpatie, nė valandėlės nuo Tavęs atsitraukti ir Tavo malonę prarasti. Būk man mokytojas, vadas ir globėjas visą mano gyvenimą. Amen.
Apie dvasinę išpažintį
Karantino laikotarpiu (ar kitomis situacijomis) katalikai gali atlikti ir dvasinę išpažintį. Liturginiame maldyne (Katalikų pasaulio leidiniai, 2013) rašoma:
Negalėdami prieiti sakramentinės išpažinties, vaduojamės iš nuodėmių vadinamąja dvasine išpažintimi, t. y. tobulu gailesčiu ir pasiryžimu atlikti sakramentinę išpažintį, kai tik bus galima. Gailestis tobulas tada, kai gailimės ne tiek dėl to, kad nuodėmėmis užsitraukėme bausmę, kiek dėl to, kad jomis įžeidėme Dievą, kuris yra toks geras ir šventas. Tai gailestis ne iš Dievo baimės, bet iš meilės. Tobulas gailestis naikina nuodėmes ir be išpažinties, tačiau lieka pareiga jas vėliau išpažinti. Tobulo gailesčio jausmus galima išreikšti savomis mintimis, bet galima pasinaudoti ir šia maldele:
GAILIUOSI, gerasis Dieve, visa širdimi, kad esu Tau nusidėjęs; gailiuosi ne tiek dėl to, kad praradau dangų, gal net užsitraukiau pragaro bausmę, kiek dėl to, kad Tave, didžiausią savo geradarį ir Tėvą, įžeidžiau, kad buvau Atpirkėjo kančių priežastis. Neapkenčiu visų nuodėmių, tvirtai žadu daugiau nebenusidėti ir, Tavo malonės padedamas, Tau ištikimai tarnauti. Mano Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio ir suteik man savo malonę. Amen.
Po dvasinės išpažinties galima priimti ir dvasinę Komuniją.
