Rusijoje praėjusį sekmadienį įvyko Dūmos rinkimai: absoliučią daugumą vietų laimėjo Vladimiro Putino „Vieninga Rusija“, o į šalies parlamentą šįkart nepateko nė vienas valdantiesiems nelojalus parlamentaras. Sociologai teigia, kad nuo paskutiniųjų Dūmos rinkimų 2011-siais šalyje trys pagrindiniai pokyčiai – valstybės institucijomis pasitikima ypač mažai, politiniu gyvenimu ne tik nepasitikima, bet absoliučiai nebesirūpinama, o pagrindinių problemų sprendimo vieta ne valstybės institucijos, o telefoninė teisė. Apie visą tai – pokalbis su Maskvos socialinių ir ekonomikos mokslų mokyklos socialinių mokslų fakulteto dekanu Viktoru Vachštainu, kurį pristato „LRT“.
– Labai dažnai iš Rusijos girdime, kad ten kelias – išskirtinis. Sociologui Rusijoje irgi tenka dirbti išskirtinėmis sąlygomis?
– Tai tiesa. Tik apie kokį išskirtinumą kalbame? Socialiniams mokslams Rusija ir gerai, ir blogai. Gerai, nes žmonės labai kalbūs. Neseniai atlikome didžiulę apklausą apie tai, kas populiariai vadinama „laime“ – mes tai vadiname „subjektyviu pasitenkinimo lygiu“. Ir žmonės labai noriai kalba apie tai, kas vyksta, apie savo pajamas, egzistencines problemas, nepasitikėjimą vyriausybe. Tad sociologas gauna labai daug duomenų. Bet kai pabandai juos palyginti su duomenimis, surinktais kitomis kultūrinėmis sąlygomis, paaiškėja, kad duomenys nepalyginami. Nes kai rusas sako „esu visiškai patenkintas tuo, kas vyksta mano šalyje“, turi omenyje visai ką kitą, nei tą patį sakantis europietis, nes pats laimės apibrėžimas čia ir ten visiškai skirtingas.
– Bet kuriam mokslininkui viena iš pagrindinių jo darbo paskatų yra nuostaba dėl jį supančios realybės. Kas jus nustebino atliekant su šiemetiniais Rusijos rinkimais susijusius tyrimus, palyginti su situacija 2011 metais?
– 2011-aisiais mus visus labai domino politiniai protestai. Žmonės labai atvirai reiškė savo politinius šūkius. Jiems rūpėjo rinkimų rezultatai, jiems rūpėjo partijų korupcija. Susidomėjimas politika buvo didžiausias per 10 metų. Iki tol susidomėjimas vis slopo, bet 2011 metais staiga pašoko. Po penkerių metų matome, kad žmonėms visiškai vienodai. Jiems nerūpi rinkimai, politinė sistema, jiems visiškai vienodai, kas vyksta. Pasitikėjimas politinėmis institucijomis ir žmonėmis, kurie jus bando įtikinti už juos balsuoti – labai žemas. Ir pagrindinis mūsų tolesnių tyrimų objektas – kuo visuomenė dar tiki Rusijoje?
– Minėjote skaičių – pusė rusų drįsta gultis į ligoninę tik tada, jei turi ten pažinčių.
– Sociologai dažiausiai tiria tris pasitikėjimo tipus. Pirmasis yra labai svarbus ekonomistams – tai bendras pasitikėjimas. Ar manote, kad žmonėmis apskritai verta pasitikėti, ar geriau būti įtariam? Toks pasitikėjimas labai aukštas Šiaurės Europoje – Suomijoje, Norvegijoje. 75 procentai ten sako, kad apskritai su žmonėmis viskas gerai. Rusijoje šis procentas gana žemas, žmonėmis pasitiki tik 10–15 procentų Rusijos gyventojų. Bet bendras pasitikėjimas – dar ne viskas. Dar yra viešas pasitikėjimas – guluosi į ligoninę, nes tikiu, kad jie nenori manęs nužudyti, bendrauju su policija gatvėje, nes tikiu, kad jie nenori manęs apiplėšti, kreipiuosi į teismą, nes tikiu, kad dalis teisėjų nėra papirkti ir jų sprendimas bus teisingas. Visa tai yra pasitikėjimas institucijomis. Tačiau taip pat egzistuoja asmeninis pasitikėjimas, kai žmonės pasitiki vienas kitu, gali vienas kitam paskambinti, paprašyti paslaugos ir t.t. Įdomiausias dalykas Rusijoje šiandien yra tai, kad pasitikėjimas institucijomis ir asmeninis pasitikėjimas koreliuoja atvirkščiai. Tai reiškia, kad kuo daugiau turiu tokių žmonių, kuriems galiu paskambinti ir paprašyti paslaugos, tuo mažiau pasitikiu institucijomis. Savo tyrimuose per pastaruosius ketverius metus taip pat matome, kad tie asmeninio pasitikėjimo ratai auga. Kiekvienas rusas turi 40–45 žmones, kuriems gali paskambinti ar kartu išgerti dėl paslaugos. Tai gana daug. Bet kuo labiau didėja šie socialinio kapitalo ratai, tuo mažiau pasitikima institucijomis. Štai kodėl sveikatos apsaugos sistema Rusijoje yra viena labiausiai diskredituotų institucijų, ja pasitikima labai mažai. Tačiau tuomet turiu draugą, kuris turi draugą, kuris pažįsta gydytoją, į kurį galiu kreiptis, nes mano draugas skambino jo draugui. Tuomet žinau, kad manimi bus pasirūpinta. Ne todėl, kad sveikatos apsaugos sistema yra gera. Kinijoje situacija visai kita – ten pasitikėjimas vyriausybe ir vienas kitu – susiję tiesiogiai. Rusijoje jie koreliuoja atvirkščiai – kuo daugiau turiu žmonių, kuriais galiu pasitikėti, tuo mažiau pasitikiu valstybės institucijomis – nuo teismų iki sveikatos apsaugos.
– Rusų rašytojas Michailas Šiškinas tai yra įvardijęs gana paprastai – Rusijoje žmogus valstybę laiko savo priešu, o Šveicarijoje, kur gyvena M. Šiškinas, piliečiui valstybė – draugas. Savo tyrimuose esate pastebėję išskirtinį nepasitikėjimą teisėtvarka Maskvoje ir Dagestane.
– Čia reikia prisiminti tokį dalyką, kaip kultūros primetamą įvaizdį. Rusijos literatūroje valdžia visada – korumpuota. Rusijos valdžia visada yra priešas. Inteligentiją ir liaudį vienija neapykanta valdžiai. Bet tai kultūriniai įvaizdžiai. Man įdomiau, kaip tam tikros valdžios institucijos vaizduojamos žmonių tarpusavio santykiuose. Kalbant apie korupciją, rusų kalboje yra du žodžiai, kurie reiškia pateisintiną korupciją, kitas – nepateisintiną. Jei automagistralėje viršijate greitį, jus sustabdo policija ir sumokate 5 000 rublių kyšį – tai pateisinama. Jūs pažeidėte taisykles, todėl buvote priverstas mokėti, moraliai tokią korupciją pateisina. Bet jei jūs greičio neviršijate, o jus vis tiek sustabdo ir verčia mokėti, tuomet tai moraliai nepateisinama korupcija. Žmonės Rusijoje gana teigiamai vertina moraliai pateisinamą valstybės institucijų korupciją. Žmonės, duodantys kyšius pareigūnams, daug dažniau sako, kad valdančioji partija yra visiškai korumpuota, nei tie, kurie su pareigūnais neturi jokio kontakto. Pagrindiniai kaltintojai moraliai nepateisinama korupcija dažniausiai yra patys įsivėlę į purvinus ekonominius sandorius.
– Sakėte, kad ideologinių ginčų Rusijos rinkimų kampanijoje beveik nebuvo.
– Tai visiškai nauja, nes 2011 metais ideologinių ginčų buvo gausu, žmonės dėl daug ko ginčijosi, tikėjo, kad rinkimai sprendžia visų čia gyvenančių likimą. Šiemet kampanija visiškai nebuvo politiška. Pagrindinės partijos netgi nenaudojo provakarietiškos ar antivakarietiškos retorikos. Tos temos diskusijose net nepasirodė, niekam nerūpėjo. Iš mūsų surinktų duomenų sprendžiu, kad pagrindinės partijos nusprendė tiesiog per daug nesirodyti ir federaciniu, ir regioniniu lygiu. Pastaruoju lygiu pasirodymo buvo daugiau nei federaciniu, bet vis vien mažiau nei 2011 metais. Lyginant su tais rinkimais, šiemetėje rinkimų kampanijoje nebuvo politinių temų ar akcentų pasikeitimo. Rinkimų kampanijos tiesiog nebuvo.
– Tad apie ką buvo kalbama?
– Apie 90 procentų žiniasklaidoje pasirodžiusios informacijos, kuri buvo susijusi su Dūmos rinkimais, skelbė, kad tas ar kitas kandidatas nuvyko ten ar ten. Tai buvo ne kampanijos nušvietimas, o GPS navigacija. „Tas žmogus nuvyko ten ir susitiko su tuo. Kita žinia...“ Pagrindinis įvykis žiniasklaidoje per septynis paskutinius mėnesius buvo birželio 27-ąją, kai prezidentas Vladimiras Putinas nuvyko į „Vieningos Rusijos“ konferenciją Manieže. Viskas. Čia pagrindinis įvykis per pusę metų. Jokios diskusijos. Jis pasirodė. Rinkimų kampanijos kulminacija. Jis atvyko ir pareiškė: „žmonėms meluoti negalima, žmonės žino, kai jiems meluoji.“ Visa kampanija vienoje frazėje. Per pusę metų išanalizavome pusę milijono žinučių internete, televizijoje, radijuje, spaudoje. Ir tiesiog nesupranti, kas vyksta, nes viskas visiškai plokščia, jokio žiniasklaidos sprogimo. Vienintelis suaktyvėjimas – birželio 27-ąją, tik dėl to, kad jis pasirodė. Rinkimus stebime nuo 2004-ųjų. Nieko panašaus anksčiau nebuvome matę.
– Ir televizijoje, ir internete, ir spaudoje viskas vienodai?
– Buvo vienas dalykas – pastebėjome, kad žmonės, pasitikintys televizija, ir žmonės, pasitikintys interneto šaltiniais, yra skirtingi. Tad elektoratas – skilęs. Interneto kampanija buvo gyvybingesnė dėl socialinių tinklų, bet didžioji visuomenės dalis informaciją gauna iš televizijos. Televizija pagrindiniu informacijos šaltiniu yra 73 procentams žmonių, tačiau tik 55 procentai televizija pasitiki. Tad daug žmonių Rusijoje nepasitiki informacija, gaunama iš televizijos, bet vis tiek ją žiūri.
– Ar tuos žmones, kurie pagrindiniu informacijos šaltiniu laiko internetą, sietumėte su neparlamentinėmis partijomis?
– Taip, jie turi daug daugiau palankumo neparlamentinėms partijoms. Jų socialinio pasitikėjimo ratai patys didžiausi. „Facebook“ jiems yra pats patikimiausias informacijos šaltinis. Tarp šių žmonių, norinčių balsuoti už PARNAS ir „Yabloko“ yra daug daugiau nei imant bendrą kiekį. Bet tai būtent tie žmonės, kurie nebalsavo. Tuo metu sėdėjo internete.
– Tad jie nebalsuoja todėl, kad mano, jog tai nieko nepakeis, bet taip mano ir tie, kurie balsuoja?
– Tiesą sakant mes nežinome, kas balsavo, nes aktyvumas toks žemas, kad nesuprantame, kad iš viso atėjo balsuoti. Jei žmonės nepasitiki rinkimais apskritai – ne V. Putinu, ne „Vieninga Rusija“, o visa politine sistema, tuomet kyla klausimas – kas balsavo?
– Tad manote, kad rinkimai, kaip institucija, yra diskredituoti Rusijoje?
– Taip, ir štai kur problema. Esama strateginių ir taktinių tikslų. Strategiškai Rusijos politinis režimas turėtų mąstyti, kaip grąžinti legitimumą rinkimams ir visoms kitoms socialinėms institucijoms – teisingumo, sveikatos apsaugos, žiniasklaidos – ja irgi labai mažai pasitikima. Tad tai yra strategija – turi įrodyti žmonėms, kad ši institucija veikia, kad jie ateitų ir balsuotų. Bet dirbdamas strategiškai šiuo metu gali daug prarasti. Norėdamas grąžinti Dūmai legitimumą, turėtum ją parodyti daug įvairesnę ir atviresnę, nei ji yra dabar, kai 80 procentų vietų gavo viena partija. Bet taktinis tikslas yra išlaikyti kontrolę, vietas. Ir jie pasirinko taktinį tikslą.
– Esant tokiam abejingumui, net nereikia organizuoti rinkimų kampanijos, kurioje kažką įrodinėtum.
– Kai 2007 metais kartu su ESBO žiniasklaidos stebėjimo misija dirbau Balkanuose, jie visada rasdavo kokių nors slaptų finansavimo šaltinių, kurie remdavo valdančiųjų partijų rinkimų kampanijas. Kroatijoje buvo situacija, kai mūsų kolegos iš Italijos įrodė, kad valdančioji partija išleido 3 kartus daugiau pinigų savo kampanijai, nei jai buvo galima pagal įstatymus. Rusijoje valdančioji partija išleidžia tris kartus mažiau pinigų nei skelbia. Žmonės pasirengę mokėti, kad tik nebūtų paminėti.
– Ar pastebėjote per šiuos rinkimus kliūčių neparlamentinėms partijoms?
– Dviejų rūšių kliūtys – žiniasklaidos ir institucinės. Žiniasklaidos spaudimą patyrė tik PARNAS. Ji buvo gana aiškus stipraus žiniasklaidos puolimo taikinys. „Yabloko“ buvo šiek tiek puolama kampanijos pabaigoje, rugsėjį, tačiau tik truputį ir tik kampanijos pabaigoje. Tačiau žiniasklaidoje galima pastebėti didžiulę disproporciją tarp parlamentinių ir neparlamentinių partijų. Neparlamentinės partijos buvo minimos dešimt kartų mažiau net už kitas parlamentines partijas, o jos buvo minimos gerokai mažiau nei „Vieningoji Rusija“. Tad jei visas partijas dėtume į vieną grafiką, neparlamentinės partijos būtų vos aukščiau nulio pagal paminėjimą žiniasklaidoje palyginti su „Vieninga Rusija“. Tad kai rinkimų komisijos pirmininkė Ela Pamfilova prieš rinkimų kampaniją drąsiai pareiškė, kad dabar Rusijoje pakeistas rinkimų įstatymas ir visos partijos bus atstovaujamos vienodai – tai buvo kiek per drąsu ir netiesa.
– Ir tai smarkiai skyrėsi nuo 2011-ųjų?
– Tuomet disproporcija buvo dar didesnė, tačiau tuomet ji buvo tarp „Vieningos Rusijos“ ir visų kitų partijų. Dabar disproporcijos dvi – tarp „Vieningosi Rusijos“ ir kitų parlamentinių partijų bei tarp parlamentinių partijų ir neparlamentinių partijų.
– Kokių pagrindinių pokyčių matote Rusijos visuomenėje per tuos penkerius metus?
– Vienas pagrindinių pokyčių, kuriuos minėjau, yra viešojo pasitikėjimo sumažėjimas. Ir jis turės daug ilgesnių padarinių nei viena parlamento kadencija. Kai žmonės nepasitiki šia institucija apskritai, jie nepasitikės ir jokiu šio parlamento priimtu įstatymu. Kitas pokytis – sumažėjęs pasitikėjimas žiniasklaidos institucijomis. Žmonės nepasitiki netgi pagrindiniais informacijos šaltiniais. Ir galų gale pirmą kartą per daugiau nei dešimt metų, kai stebime rinkimus, matome, kad žmonėms tiesiog neberūpi – ne tik nepasitikima, bet iš viso nebekreipiama dėmesio. Buvo juokaujama, kad agurkai šiltnamiuose šiems rinkimams turėjo daugiau įtakos nei partijų rinkimų kampanijos. Ir agurkai laimėjo. Vasaros žemės darbai žmonėms buvo daug svarbesni nei bet kokia politinė veikla per pastaruosius 6 mėnesius.
– Žmonės nepasitiki netgi neparlamentinėmis partijomis, kurios sako, kad valdymas blogas ir gali pasiūlyti alternatyvą?
– Jie ne tik nepasitiki, jie nenori nieko apie tai girdėti. Mažas pasitikėjimo lygis labai svarbus socialiniams mokslams. Tiriame, kaip skirtingos pasitikėjimo rūšys susijusios tarpusavyje. Bet kai žmonės nekreipia dėmesio, nes jiems nerūpi ir neįdomu. 2011 metais žmonės manė, kad jų balsai buvo pavogti. Štai kodėl kilo įtampa. Šiemet žmonėms neberūpėjo, ar jų balsai buvo pavogti, ar ne.
