Apie Kariną Krysko-Skambinę niekada neišgirsi paskalų. Ji, šokanti, dainuojanti, dalyvaujanti įvairiuose TV projektuose, kažkaip oriai laikosi neramiame šou pasaulyje. Ir už tai sulaukia atpildo. Tarkim, tokio, kaip svajonių vaidmuo – Barbora Radvilaitė miuzikle „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“.
Vienos talentingiausių nūdienos Lietuvos režisierių Anželikos Cholinos sukurtas spektaklis gali būti drąsiai vadinamas pačiu gražiausiu, įspūdingiausiu ir patriotiškiausiu pastarojo dešimtmečio mūsų didžiosios scenos kūrinių. XVI amžiaus karalių meilės istorija papasakota ir jautriai, ir džiaugsmingai, ir dramatiškai.
- Randi bendrumo tarp savęs ir tos tolimos aristokratės?
- Ieškau, renku informaciją. Barbora buvo labai spalvinga asmenybė: mokėjo daug kalbų, žaidė šachmatais, buvo draugijos siela. Labai mėgo praustis, maudytis (nors anuomet tai atrodė nesveika) – štai šiuo atžvilgiu mes labai panašios... Suprantu, kad scenoje turi būti Barbora, ne aš, bet vis tiek įdėsiu daug širdies ir ten bus manęs.
- Jeigu Dievulis tau pasakytų: arba šoki, arba dainuoji, dviejų talentų neduosiu?
- Šiuo metu turbūt rinkčiausi dainavimą. O kai šokau, negalėjau gyventi be šokio. Nežinau, ar tai mano pliusas, ar problema, bet mane domina labai daug dalykų – neturiu vieno, kurio laikyčiausi įsikibusi. Aišku, viskas siejasi su muzika. Kai klausau muzikos, ją jaučiu tiesiog kiekviena ląstele, žinau, kaip ją galėčiau išreikšti judesiu, kaip – padainuoti. Tai buvo visada, nuo vaikystės. O šokio pasiilgstu: norėčiau kur nors lankyti jo pamokas ar kokį kolektyvą susirasti.
- Jau pamiršai, kad šokis – darbas, mėšlungiai, traumos?
- Pasirodo, spėjau pamiršti. Bet ir dainuojant reikia labai daug pastangų ir fizinio darbo, kai dainuoji, kai kvėpuoji, kai dirba diafragma. Būna kūrinių, po kurių iš scenos išeini šlapia, nors nei lakstei, nei striksėjai. O būna, kai dar ir striksėti reikia. Jei atsiranda ypatingas ryšys su žmonėmis, jis irgi daug reiškia: kai jauti, kad tavęs gerai klauso, kad priima su meile, iš kailio neriesi, kad atiduotum kuo daugiau emocijų ir energijos.
- Bet gyvenime tau turbūt lemtingesnis šokis? Per jį susipažinai ir su Mantu Bžesku, kuris ligi šiol – jūsų prodiuseris, ir su savo vyru Sauliumi.
- Taip išeina. Kai susipažinau su Mantu, studijavau choreografiją ir apie dainavimą dar nebuvo minčių. O su Sauliumi... Šokis – toks dalykas, kad kontaktas – labai artimas. Ne dėl to, kad išdarinėji kažką bloga, bet šiaip atsiranda visai kitoks ryšys su žmogumi, nei atsirastų, jei su juo dainuotum duetą. Aišku, ta meilė atėjo ne dėl šokio, jis gal tik prisidėjo.
- Tiki, kad vis tiek būtum sutikusi Saulių?
- Tikiu savo nuojauta. Stengiuosi vadovautis šeštu jausmu – kartais intuityviai jaučiu, kaip turėčiau pasielgti, ką rinktis. Taip atsitiko ir su šokių „Eurovizijos“ atranka.
Buvo kebli situacija: aš dalyvavau vienos televizijos laidoje, o atranka vyko kitoje, painioti kanalų negalėjau. Tačiau užsispyriau: geriau sumokėsiu didžiulę baudą, bet vis tiek dalyvausiu! Taip ir Saulius atsirado, ir pirmą vietą Lietuvoje laimėjome, ir ketvirtą – Europoje. Buvo smagi patirtis, labai smagus metas…
- Vedybos tave pakeitė?
- Gal kiekvienai moteriai kas nors apsiverčia, kai ji pagimdo? Mane pakeitė sūnus Majus. Gal dabar kiek labiau priartėjau prie tiesos, geriau žinau, ko noriu iš gyvenimo. Pasidariau stipresnė, atviresnė, drąsesnė. Nebijau klysti, sakyti savo nuomonę, pradėti iš naujo. Jaučiu, kad gyvenime jau padariau vieną didžiulį, labai svarbų dalyką – atnešiau gyvybę. Aš lengvai ištvėriau visas procedūras, bet sunkiau už tą darbą nieko nėra. Vadinasi, visa kita – paprasta.
