Nors jo žinioje yra šimtai Kuko ir Leiko apygardų – kuriose gyvena per 2 milijonus katalikų – mokyklų, bažnyčių ir kitų labdaros įstaigų, kardinolas Blase’as Cupichas sako vis tiek atrandąs laiko „ganytojiškiems dalykams“.

„Kasdien pėsčiomis einu į darbą, ir nemanau, kad yra buvusi nors viena diena, kad kas nors nesustabdytų manęs gatvėje pasilabinti, paprašyti už juos pasimelsti“, – pasakojo 19-oje internetinės laidos „Face to Faith“ serijoje dalyvavęs kardinolas.

„Kartais žmonės tiesiog nori pasidaryti su manimi asmenukę, ir tai irgi yra puiku“, – pridūrė jis.

Kardinolui tenka lankyti labai įvairias kongregacijas ir bendrauti su žmonėmis „daug įvairesniais būdais nei tuomet, kai buvo tik savo parapiją turintis kunigas“, tačiau jis tikina, kad tai iki šiol jam „suteikia energijos ir jėgų“.

„Stengiuosi nesuredukuoti savo pareigų iki bažnyčios reikalų... Man patinka žmonės, patinka su jais bendrauti. Užtat man patinka tai, ką darau.“

**

Ką jis pataria žmonėms, abejojantiems savo tikėjimu, Dievo egzistavimu ar pomirtiniu gyvenimu?

„Aš pats sau visada sakau, kad mano turimas tikėjimas yra dovana, negalima to laikyti savaime suprantamu dalyku. Tad kai žmonėms kyla abejonių dėl jų tikėjimo, ar jie jaučiasi galutinai jį praradę, niekada nesakau, kad tai jų kaltė. Aš tiesiog primenu žmogui, kad jis neabejotinai trokšta ir alksta „kažko daugiau“ savo gyvenime, nes tokia jau yra žmogaus prigimtis, paraginu atrasti su ta siekiamybe ryšį ir stengtis būti pačia geriausia savo paties versija.“

„Kai kurie patys geriausi man pažįstami krikščionys yra žmonės, kurie neišpažįsta kokios nors vienos apibrėžtos tikėjimo sistemos. Tačiau jų elgesyje, jų veiksmuose gyvena gerumas ir dorybė. Tebūnie jų tikėjimas nėra taip aiškiai apibrėžtas kaip manasis, tačiau jų spinduliuojamas gerumas mane įkvepia. Visada stengiuosi įžvelgti gerumą žmonėse ir jį paskatinti. Kaip Dievas padės tam gerumui subręsti iki jo valios, tai Dievo reikalas. Tačiau aš labai daug išmokstu iš žmonių, kurie sakosi esantys netikintys ir vis tiek yra labai geri žmonės.“

Ar jo paties tikėjimas kada nors susilpnėja?

„Aš manau, kad mano tikėjimas susilpnėja ta prasme, kad aš pasidarau nekantrus, jei reikalai nesiklosto tiksliai ta linkme, ar taip sparčiai, kaip norėčiau. Tada sakau, „jei būčiau Dievas, daryčiau šitaip“. Tačiau tokiais atvejais dažniausiai – tiksliau visada – paaiškėja, kad klydau. Jei tik kantriai išlaukiu, viskas susiklosto daug geriau, nei tikėjausi.“

**

Kardinolas mano, kad šiandien bažnyčią lanko mažiau žmonių todėl, kad „žmonės turi kur kas daugiau pasirinkimo, ką veikti laisvalaikiu“.

Būdamas vyskupu Pietų Dakotoje, Cupichas pastebėjo, kad sekmadieniais ėmė sparčiai mažėti įvairioms sporto komandoms priklausančio jaunimo (ir jų artimųjų), tad ilgainiui bažnyčios iš švietimo įstaigos sutarė pastumdyti varžybų grafikus, kad sportas mažiau veržtųsi į religinį gyvenimą.

Natūralu, kad „žmonės yra pavargę nuo darbo – kai kuriais atvejais ir nuo dviejų darbų – bei rūpinimosi vaikais. Žmonių gyvenimuose yra daug iššūkių, priverčiančių juos vis labiau branginti savo laisvą laiką. Yra ne tik bažnyčia, bet ir bendruomenės reikalai, savanoriavimas“.

Gal ilgus metus kurtos ir puoselėtos bendruomenės jaučia, kad kažko negauna iš religijos?

„Žinoma, kad galėtume dar geriau atlikti savo pareigas, tačiau manau, kad mums nereikėtų tapti paranojiškais ir kaltinti save ir bažnyčią. Yra ir kitų faktorių.“

**

Šiuo metu imamasi naujos plataus masto iniciatyvos Čikagos arkivyskupijoje, nukreiptos į Kuko ir Leiko apygardų katalikų parapijų ir katalikiškų mokyklų reformas. Kardinolas sako, kad kol kas sunku pasakyti, ar to rezultatas bus daugiau konsoliduotų ar uždarytų mokyklų ir parapijų.

„Išankstinio plano ar krypties neturime. Procesas labai smarkiai remiasi atsakomąja reakcija iš parapijiečių.“

Daugelyje parapijų smarkiai trūksta lėšų, mažėja kunigų. Tačiau Cupichas tikina, kad „materialūs aspektai, tokie kaip finansai ar personalas“ nebus pagrindiniai planavimą nulemiantys veiksniai.

„Tačiau mes ir jų neignoruosime. Mūsų tikslas yra dinamiškos ir gyvybingos bendruomenės su ilgalaikio gyvavimo perspektyva.“

**

Cupichas, kuris vadovauti Čikagos arkivyskupijai buvo paskirtas 2014 metais atsistatydinus kardinolui Francis George‘ui, taip pat kalbėjo ir apie Čikagą kamuojantį smurtą gatvėse.

Pastaraisiais metais kai kurios katalikų mokyklos ir bažnyčios buvo uždarytos būtent tuose smurtinguose rajonuose, kur, regis, fizinės ir dvasinės institucijos yra ypatingai reikalingos. Ar tame nėra prieštaros?

„Mes nenorime sukurti dykviečių, tačiau, tuo pat metu, mums būtina iš naujo apibrėžti, ką reiškia būti „bažnyčia“ tam tikrose vietose. Gal tai yra labiau nedidelis ir brangiai kainuojantis išlaikyti pastatas, o paslaugos, bendravimas, pagalbos ir informacijos teikimas juk turi didesnės įtakos žmonių gyvenimui.“

**

Istoriškai bažnyčios institucija visada artimai bendradarbiavo su vietos politiniu elitu. Kaip bažnyčios ir politikų bendravimą vertina Cupichas, kurio tėvas jo gimtojoje Nebraskoje buvo apygardos tarybos narys?

„Manau, kad mes turime padėti išrinktiems politikams efektyviai dirbti savo darbą... Jei galime padėti žmonėms pasitikėti vieni kitais ir kalbėtis tarpusavyje, mes būsime daug pasiekę.“

Bažnyčia palaiko pastangas priimti įstatymą dėl mokesčių kreditų, kurie galėtų padėti palengvinti finansinę naštą vargingiau gyvenančios šeimoms, kurių vaikai norėtų mokytis (ar jau mokosi) katalikiškose ir kitose privačiose mokyklose, teigia jis.

**

Kaip kardinolas vertina prezidentą Donaldą Trumpą?

„Man visada labiau patinka kalbėti apie problemas ir klausimus, o ne asmenis... Gyvename demokratijoje, o ne totalitarinio režimo sąlygomis. Tad ir gauname tokius lyderius, kokių nusipelnome, nes patys juos išsirenkame. Kritikuoti yra lengva, dalis kritikos nėra be pagrindo... Aš viliuosi, kad jei žmonės yra nepatenkinti tuo, kas vyksta, jie imsis veiksmų ir iniciatyvos, o ne tik kritikuos situaciją.“

**

Nepaisant popiežiaus Pranciškaus kalbėjimo apie tai, kad krikščionims reikėtų labiau priimti įvairius žmones ir kuo mažiau teisti kitus, pietų Ilinojaus vyskupas Thomasas Paprockis pastaraisiais mėnesiais sulaukė dėmesio, pareiškęs, kad sąjungas su tos pačios lyties partneriais sudariusiems žmonėms neturėtų būti atsisakoma teikti Komuniją ir laidoti pagal katalikiškus papročius, nebent jie už šią nuodėmę būtų atgailavę.

„Mes šiais klausimais laikomės kitokio požiūrio, – sako Cupichas. – Tačiau ne mums kritikuoti ir vertinti kitų vyskupijų darbą.“

9 dešimtmečio viduryje Paprockis buvo atsidūręs kitos kontroversijos centre, kai atsisakė katalikiškai palaidoti nužudytus Čikagos mafijozus Anthony Spilotro ir Michaelą Spilotro. Ar, Cupicho nuomone, yra tokios aplinkybės, pagal kurias šiandien būtų atsisakoma laidoti žmogų bažnyčioje dėl jo kriminalinio elgesio?

„Sunku taip imti ir apibendrintai dėl visų žmonių, turinčių kriminalinę istoriją, pasakyti... Manau, kad tokie dalykai turi būti sprendžiami dėl kiekvieno atvejo atskirai. Tačiau jei kažkas pagarsėjo gyvenimu, smarkiai pakenkusiu visuomenei, tai būtų pagrindas svarstyti kiek kitokių bažnytinių apeigų galimybę.“

Tačiau Cupichas primena, kad „vienas iš gailestingumo darbų kūnui yra palaidoti mirusiuosius. Palaidoti žmogų būtina, tačiau laidotuvės neprivalo būti milžiniškas ir viešas velionio gyvenimo šlovinimas... tai gali būti paprasta ceremonija, suteikianti paguodos artimiesiems.“

„Atsisakant katalikiškai laidoti mirusįjį, pačiam velioniui jokios įtakos nepadaroma. Laidotuvės didžiąja dalimi yra skirtos likusiems gyviesiems... Manau, kad to nereikia pamiršti svarstant šį klausimą, nes gedintys artimieji gali būti niekuo dėti, o nukentėti skaudžiausiai.“