Artėjant Lietuvos prezidento rinkimams, politinė šalies scena pasipuošė kandidatų į aukščiausią šalies postą veidais ir agitacijomis. Turbūt net ir idealus šalies prezidentas negalėtų kardinaliai pakeisti šalies gyvenimo ritmo ir politinio gyvenimo. Politika kaip ir istorija turi savo inerciją ir judėjimo dėsningumus. Tuo labiau, kad Lietuvos prezidento politinės galios yra labai ribotos ir orientuotos į reprezentaciją ir užsienio politikos vystymą.
Kandidatai dar oficialiai nepaskelbė politinių programų. Saulius Skvernelis užima svarbų vaidmenį dabartiniame politiniame gyvenime. Dažnai besikeičiantys ministrai ministrų kabinete rodo Sauliaus Skvernelio vadovavimo principus, orientuotus į jėgos politiką, tvarką. Ne veltui premjeras yra atėjęs iš teisėsaugos institucijų. Tvarka yra reikalingas dalykas, padedantis susiorientuoti ir atlikti tolesnius darbus sklandžiau. Gitanas Nausėda įsitikinęs, kad esminės šalies negerovės susijusios su žmonių ekonominiu nepritekliumi ir jo tikslas per fiskalinę politiką ir reguliavimą išspręsti daug šalies ir jos gyventojų problemų. Jis įžvelgia švietimo problemas, ruošiant ir ugdant augančią Lietuvos kartą. Gitanas Nausėda tvirtai įsitikinęs Europos sąjungos ir NATO aljanso svarba ir tapęs prezidentu, siektų gilinti Lietuvos integraciją į šias struktūras.
Ingridos Šimonytės pasisakymuose dėl siekiamo prezidentės posto kol kas negirdime konkrečių politinių gairių bei šalies vizijų. Iš jos darbinės veiklos galima nuspėti, kad orientacija bus mokesčių politika ir ekonominiai procesai šalyje. Galima paminėti, kad Ingrida Šimonytė nebijo naudoti ekonominių sankcijų savo rinkėjams, taip sukeldama ne tik teigiamas reakcijas.
Petro Auštrevičiaus programoje labiausiai akcentuojama užsienio politika ir dalyvavimas Europos Sąjungoje ir net iškeliamas tikslas lyderiauti Europos sąjungos šalių kontekste.
Aušra Maldeikienė kaip ir Gitanas Nausėda Lietuvos žmonėms labiausiai pažįstama iš televizijos laidų, kur yra jos kaip ekonomistės prognozės ir perspektyvos, siūlymai kaip geriau susikurti ekonominę gerovę šalyje ir išvengti ekonominių duobių. Aušra Maldeikienė įžvelgia įsigalėjusią politinę korupciją ir neleistinus pinigų judėjimus, pinigų žaidimus kuriais žaidžia politinės partijos ir jų lyderiai. Kandidatė turi ekonominių perspektyvų, vykdant užsienio politiką daugiausiai ekonominio Lietuvos ūkio pertvarkymo.
Valentinas Mazuronis iškėlęs save kaip nepriklausomą kandidatą, kalba tarsi tautos balsu, kartais net stokodamas politiko etiketo, jo siekiai – tautiškumo atgavimas, valstybės sampratos atstatymas bei žadama stoti į kovą prieš globalistinių pažiūrų įsigalėjimą.
Kiti du svarbūs kandidatai tai Naglis Puteikis ir Arvydas Juozaitis tikrai matomi, kaip labiau jaučiantys ir suprantantys šalies gyvenimą nei pastarieji, turi savo prioritetus siekiant šviesesnio Lietuvos rytojaus. Naglio Puteikio tiksluose politinis apsivalymas nuo įsigalėjusios korupcijos ir Lietuvos pareigūnų bekompromisio savivaliavimo. Atrodo pavojinga būtų kirsti šaką, ant kurios pats sėdi, bet drąsus požiūris ir noras pradėti nuo savęs politikoje tikrai sveikintinas. Arvydas Juozaitis mato nykstančią mažėjančią Lietuvą ir jo planuose tautiškumo saugojimas ir judėjimas prie tikro tautiškumo, tautinio identiteto atgavimas ir kultūros aušra jo tiksluose, taip pat jis įžvelgia globalizmo grėsmę ir šeimą vertina kaip valstybės ląstelę.
Atrodo visus kandidatus sujungus į vieną lydinį, išeitų tikrai neblogas šalies vadovas, bet, deja, gali būti išrinktas tik vienas 5 metų kadencijai ir Lietuvos ateičiai.
Dominykas Algirdas Raukšta
