Kiekvienais metais gruodžio 25 d. bažnyčių tarnai visame pasaulyje skelbia mums žinią apie Jėzaus gimimą. Ir jeigu tai gali būti tiesa simboline prasme, visiškai neįtikėtina, jog ši data žymi jo gimimo metines. Nėra jokių žinomų įrašų apie Jėzaus gimimą ir netgi Biblija pateikia mums prieštaringą informaciją.
Mato knyga tvirtina, kad jis gimė karaliaujant karaliui Erodui, kuris mirė 4 metai prieš Kristaus gimimą. Kita vertus, Luko knyga pasakoja, kaip Marija ir Juozapas keliauja į Betliejų, nes vyko visuotinis gyventojų surašymas tos šalies vyriausybės nurodymu. Romėnų istorikas Jozepas, rašęs antroje pirmojo amžiaus pusėje, nurodo, kad šis surašymas vyko 6 metai po Kristaus gimimo. Taigi skaičiavimus apie Kristaus gimimo metus skiria net dešimtmetis.
Juo daugiau gilinamės, tuo mažiau informacijos randame apie tikrąją Kristaus gimimo datą. Keli religijos istorijos tyrinėtojai spėja, kad žvaigždė, kurią sekė biblinis išminčius iš tikrųjų buvo Halio kometa, kuri septyniasdešimt dienų buvo matoma Palestinos danguje 6 m. pr. Kr. Tai leistų tikėti jį gimus kažkurią vasaros dieną.
Faktas, kad gruodžio 25-oji diena galėjo būti Viešpaties gimimo diena, kelia abejonių vien todėl, kad tuo metu avių banda nebūtų buvusi ganykloje. Palestinoje žiemos šaltos, todėl jau spalio pabaigoje jas vesdavo į avides.
Pagrindinė abejonių priežastis yra diena, būtent gruodžio 25-oji. Ištisus 2000 metų pagonių tautos švęsdavo įžymią šventę – Babilono dangaus karalienės ir jos sūnaus-dievo garbei, todėl Roma dėl strateginių priežasčių gruodžio 25-ąją paskelbė Viešpaties gimimo diena. Tą dieną pagonys vietoj saulės sūnaus Adonio paprasčiausiai galėjo šlovinti Jėzų Kristų, neatsisakydami savosios šventės. Rytų krikščionys tokį sprendimą pavadino lengvabūdišku, o Mesopotamijos krikščionys savo brolius iš vakarų vadindavo net stabmeldžiais.
Kodėl stabmeldžiais? Kaip gi pagonys švęsdavo gruodžio 25-ąją? Šventės centre stovėdavo medis, puošiamas girliandomis ir ugnelėmis, kurios simbolizavo prisikėlusį iš numirusiųjų dievą Nimrodą. Nimrodas ir jo paleistuvė žmona Semiramidė buvo okultinės religijos pradininkai, atitraukę žmones nuo patriarchalinio tikėjimo. Šis medis žaižaravo ugnimis, jį žmonės šlovindavo ir organizuodavo išgertuves bei dovanodavo vieni kitiems dovanas.
Visgi, galime objektyviai ištarti: krikščionys nesuaugo su jokia kita tradicija labiau nei su Kalėdomis. Sekminių ir Velykų (jos turi tą pačią kilmę, kaip ir Sekminės) galima atsisakyti, bet kaip gi atsisakyti Kalėdų su šviečiančia eglute ir dovanomis? Kas liktų iš Kalėdų be gruodžio 25-osios, be šeimos susibūrimų ir eglės šakų?
Taigi kodėl švenčiame Kalėdas taip, kaip dabar? Daugybė iki-krikščioniškų ar pagoniškų kultūrų visoje Europoje rengė didžiules šventes viduržiemy, saulėgrįžos metu. Tai trumpiausia metų diena, po kurios dienos pradeda vėl ilgėti. Pagonių kultūrose gamtos jėgos dažnai būdavo prilyginamos dievams – vėjo, lietaus, ugnies, saulės. Žiemos vidurio festivalis buvo skirtas atgimstančiai saulei. Romėnų kalendoriuje saulėgrįžos diena dažniausiai vykdavo gruodžio 25-ąją. Be to, buvo žinomas ir kitas romėnų festivalis, skirtas Saturno dievo garbei, kuris prasidėdavo gruodžio15-ąją ir tęsdavosi apie septynias dienas.
Kalėdos buvo prieštaringai vertinamos ilgą laiką. Nežiūrint to, kad šventimo priežastis oficialiai buvo pakeista (nuo pagonių garbinto dievo iki Kristaus garbinimo), paprastų žmonių rengiama šventė nedaug kuo skyrėsi nuo romėnų Saturnalijos. Metų pabaiga buvo paženklinama išgertuvėmis ir orgijomis. XVII amžiuje Oliveris Kromvelis, valdęs Angliją, uždraudė švęsti šią šventę. Jis, kaip ir dauguma kitų protestantų, Kalėdas suvokė kaip augantį katalikų bažnyčios korupcijos ženklą.
Iki 1659 metų visos Anglijos kolonijos Šiaurės Amerikoje sekė Anglijos tradiciją, draudusią švęsti Kalėdas iki pat Amerikos revoliucijos, tačiau XVIII amžiaus pabaigoje Kalėdos tapo plačiai švenčiama švente. Verslininkai apdovanodavo savo darbuotojus, bet tuo metu dar nebuvo paplitęs paprotys keistis dovanomis tarp šeimos narių ir draugų. Gali pasirodyti keista, bet su Kalėdų, kokias žinome dabar, atsiradimu nėra susijusi nei bažnyčia, nei kokia vyriausybės deklaracija; už jas galime dėkoti tuo metu išspausdintam romanui. 1843 metais buvo išleista Čarlzo Dikenso knyga „Kalėdų giesmė“, kuri neįtikėtinai pakeitė visuomenės požiūrį į Kalėdas. Žmonės suprato, kad Kalėdos yra metas, kai reikia dalintis gerumu, švelnumu, ypatingai – su vaikais. Iš girtų iškylautojų lėbavimų ji pagaliau peraugo į tikrą šeimos šventę.
