Kalėdos švenčiamos daugelyje pasaulio šalių: ši šventė tapo neatsiejama įvairių kultūrų dalimi. Nesvarbu, kur bebūtumėte gruodžio 25-ąją (kai kuriose šalyse ši data skiriasi), tai gali tapti puikia proga pajusti unikalią kalėdinę dvasią.
Italijoje Kalėdoms pradedama puoštis nuo gruodžio 8-osios, kuomet švenčiama Nekalto prasidėjimo šventė (nacionalinė šventė). Kalėdinės dovanėlės paprastai įteikiamos Kalėdų išvakarėse (per Kūčias) arba Kalėdų dieną. Kalėdinės dekoracijos nupuošiamos sausio 6 d. Kai kuriose vietovėse išlikusi tradicija sudeginti falò (tai tokios specialiai gaminamos lėlės) – šis veiksmas simbolizuoja senųjų metų pabaigą ir naujųjų pradžią.
Keptas paršelis – gana įprastas patiekalas, tačiau kai kuriose šalyse tai yra tradicinis Kalėdų patiekalas. Pavyzdžiui, Filipinuose paršelis, prikimštas prieskonių, kepamas ant bambukinio iešmo virš žarijų. Puerto Rike kiauliena Kalėdoms ruošiama specialiame skystame marinate, adobo mojado, kurio ingredientus sudaro česnakai, juodieji pipirai, druska, alyvuogių aliejus ir vyno actas.
Mažieji prancūzai laukdami kalėdinių dovanėlių anaiptol nekabina ant židinio kojinių. Tikėdamiesi Kalėdų Senelio, kurį jie vadina Père Noël, dovanų, jie už durų pastato savo batukus.
Europiečiams, JAV, Kanados gyventojams Kalėdos reiškia žiemą ir sniegą. Tačiau daugybė krikščionių švenčia ir be sniego, ir be eglučių. Afrikoje yra apie milijardas gyventojų. Maždaug 400 mln. jų – krikščionys. Likusieji – musulmonai (apie 450 mln.) ir stabmeldžiai, tradicinių vietinių religijų sekėjai. Kalėdų dieną džiaugsmingos krikščioniškos giesmės sklinda nuo Sacharos iki Pietų Afrikos. Kaip ir Europoje, čia lankomos giminės, žmonės keičiasi dovanomis.
Krikščionims ortodoksams Etiopijoje Kalėdos yra viena svarbiausių metų švenčių - čia (taip pat ir Egipte) gyvenantys koptai yra krikščionys beveik nuo pat Kristaus laikų. Tačiau pagal senovės koptų kalendorių, ši šventė švenčiama sausio 7 d. Rusijoje Kalėdos taipogi švenčiamos sausio 7 d. pagal senąjį Julijaus kalendorių.
Kalėdos švenčiamos net kai kuriose Afrikos šalyse, kur vyrauja musulmonai. Pavyzdžiui, Senegalo sostinėje Dakare prekybininkai siūlo žmonėms plastmasinių medžių ir pripučiamų Kalėdų Senių. Ši šalis ilgai priklausė Prancūzijai. Gal todėl tenai prigijo ir Kalėdos.
Kalėdos Pietų Afrikoje būna vasarą, kadangi pietų pusrutulyje metų laikai susikeitę vietomis. Mokyklose tuo metu yra atostogos, o pačioje Afrikoje – kurortinio sezono įkarštis. Per Kalėdas Afrikoje galima daug kur išvysti dirbtinį sniegą, pavyzdžiui, Nairobio (Kenija) parduotuvių vitrinose, tačiau tikros Kalėdų eglės – retenybė.
Palmės puošiamos žvakėmis Ganoje, varpeliais – Liberijoje. Žmonės namus vietoj eglišakių papuošia būtent palmių lapais. Ir tik retais atvejais Afrikoje galima išvysti Kalėdų eglę, po kuria dedamos dovanos vaikams.
Malavyje maži vaikai, namuose pasidarę paprastus muzikinius instrumentus ir pasipuošę apdarais iš lapų, eina nuo durų prie durų, šoka ir dainuoja kalėdines dainas. Už tai jie gauna mažas pinigines dovanėles.
Gambijoje žmonės plačiai žygiuoja laikydami rankose „fanals“ – valčių ir namų formos žibintus.
Demokratinėje Kongo Respublikoje įprasta rengti Kalėdų procesijas. Kalėdų rytą giesmininkai vaikšto po kaimus ir dainuoja kalėdinius choralus. Paskui grįžta namo, kad pasipuoštų šventiniais drabužiais, ir skuba į bažnyčią, kur deda prie altoriaus „meilės dovanas“ Jėzui. Čia pat vaidinamos Kristaus gimimo scenos, žmonės gieda pakilias giesmes. Po pamaldų draugai susiburia kalėdiniams pietums, kurie rengiami gryname ore.
Rytų Afrikoje per Kalėdas sumažėja ožkų – jų kepta mėsa yra įprastas kalėdinis patiekalas. Pavyzdžiui, Zimbabvės gyventojai ožkų mėsą valgo su duona, džemu ir arbata. Saulėtoje Pietų Afrikoje per Kalėdas paplūdimiuose pilna žmonių, besimėgaujančių gamintais ant grotelių arba tradiciniais Kalėdų pietumis, į kuriuos būtinai įeina pyragai, kalakutas ir slyvų pudingas (tai britų kolonistų palikimas). Ganoje kalėdiniai pietūs neįsivaizduojami be saldžių bulvių košės („fufu“) ir ybiškių sriubos, Liberijoje – be ryžių, jautienos ir bandelių.
Kinijoje krikščionių vaikai puošia egles spalvingais popieriniais žibintais, gėlėmis ir girliandomis. Čia Kalėdų eglės vadinamos „šviesos medžiais“, o Kalėdų Senis – „Dun Che Lao Ren“, o tai reiškia „Senas Kalėdų žmogus“. Vaikai kabina kojines, kad „Senas žmogus“ įdėtų į jas dovanų ir vaišių. Dažniausiai tai būna nauji drabužiai ir žaislai. Per šventes valgomas skanus maistas ir mėgaujamasi fejerverkais.
Honkonge per Kalėdas kinų kalba vyksta daugybė pamaldų krikščionims. Europiečiams rengiamos mišios anglų kalba. Žmonės keičiasi kalėdiniais atvirukais, o tie, kas sugeba, dovanoja artimiesiems savo rankų darbo atvirukus. Pagrindiniai atvirukų motyvai – šventoji šeima, kurioje visi nariai panašūs į kinus.
Krikščionys sudaro tik 1 proc. Japonijos gyventojų. Dauguma Japonijos žmonių per Kalėdas savo namus ir parduotuves puošia amžinai žaliuojančiais augalais ir keičiasi dovanomis. Kalėdų Senelis vadinamas „Hoteiosha“. Nuo Europos Kalėdų Senelio jis skiriasi tuo, kad, kaip tikima, turi akis nugaroje, todėl vaikai stengiasi gražiai elgtis, nes jis viską mato. Japonijos krikščionys nelaiko Kalėdų šeimos švente. Šią dieną jie užsiima socialine veikla, geranoriškais darbais, tokiais kaip pagalba sergantiems ir vargingiems vaikams.
Brazilijoje Kalėdų tradicijos panašios į europietiškąsias. Kai kuriuose miestuose gyva tradicija rinkti gražiausius kalėdinius papuošimus ir šventines dekoracijas – tiek vidaus, tiek išorės.
Antai Kolumbijoje Kalėdoms pradedama ruoštis dar lapkritį, o gruodžio 7 dieną ten švenčiama vadinamoji žvakių diena. Visi įmanomi kampai – gatvės, šaligatviai, balkonai, prieangiai – puošiami žvakėmis ir popieriniais žibintais. Ši iliuminacija skirta Nekalto prasidėjimo šventei gruodžio 8 dieną, kada daug grojama ir leidžiami fejerverkai.
Venesueloje Kalėdų sezonas irgi prasideda antroje lapkričio pusėje, kada Marakaiboje vyksta šventė „La Chinita“ (tai mažybinis kreipinys į Dievo Motiną). Po to prasideda koncertai ir fejerverkai, rengiami jaunimui.
Kai kuriose Vokietijos vietovėse Šv. Mikalojus lanko vaikus ir apdovanoja juos saldumynais. Kartais Šv. Mikalojų lydi jo pagalbininkas – Ruprechtas, kuris paprastai dėvi tamsius rūbus, o kartais būna su ilgu liežuviu ir primena velnią. Ruprechtas visuomet turi lazdą ar vytelę, kuri skirta išdykusiems vaikams bausti. Neretai jis tiesiog slampinėja gatvėmis, primindamas mažiesiems vokietukams, kad prieš Kalėdas reikia būti itin paklusniems ir geriems.
Būtent Vokietijoje gimė idėja Kalėdų eglutę puošti nedidelėmis žvakutėmis. XVII a. žvakutės ant eglės šakų buvo tvirtinamos vašku, ir tik gerokai vėliau atsirado specialūs laikikliai, gerokai sumažinę gaisro tikimybę. Šios tradicijos dėka visame pasaulyje paplito Kalėdinės lemputės, be kurių šiandien beveik neįsivaizduojama Kalėdinė eglutė.
Vokietijoje per Kalėdas kepamas Stollen – tradicinis Kalėdinis vaisinis pyragas. Šis pyragas gardinamas kardamonu, cinamonu, marcipaniniu įdaru bei razinomis, riešutais ar migdolais, o puošiamas cukriniu glajumi.
Tuo tarpu Portugalijoje kepamas vaisinis Kalėdų pyragas, vadinamas Bolo Rei, puošiamas džiovintais vaisiais, o jo viduje neretai įkepamas koks nors nedidelis žaisliukas ar siurprizas.
Venesueloje per Kalėdas kepama Pan de Jamon – šventinė duona, įdaryta kumpiu, alyvuogėmis, razinomis ir kitais priedais.
Kalėdinis pudingas kilo iš Anglijos ir Airijos, o vėliau paplito visame pasaulyje. Kalėdinis pudingas nuo paprasto pudingo ar pyrago skiriasi tuo, jog yra ne kepamas, o verdamas. Gaminant tradicinį Kalėdinį pudingą įprasta į jo vidų įdėti monetą ar šiaip kokį niekutį, kuris neša sėkmę tam, kuris jį randa.
Nors Kalėdos Australijoje yra panašios į europietiškas, tačiau nedaug kas žino, kad būtent šioje šalyje gimė Kalėdinių giesmių, giedamų žvakių šviesoje (Carols by Candlelight), tradicija.
Skandinavijoje per Kalėdas dovanas tradiciškai atneša Julbock, arba Kalėdų ožys. Todėl šiose šalyse miestuose ir miesteliuose neretai pamatysite didžiules papuoštas ožio figūras. Nuo seno iš šiaudų ar medžio pagaminatas nedideles ožio figūrėles būdavo įprasta paslapčia atnešti į kieno nors namus. Radę šitokį radinį, namo šeimininkai stengdavosi atsikratyti juo ir paslapčia tokį patį pokštą iškrėsti kaimynams.
Indijoje krikščionys nesudaro nė 3 proc. gyventojų. Kadangi ten gyvena daugiau nei milijardas žmonių, krikščionių irgi nemažai – arti 25 mln. Kalėdų papročius čia atnešė kolonizatoriai anglai. Šiandien Kalėdas švenčia daugumos Indijos religijų atstovai.
Vietoj eglės indų krikščionys puošia bananų ir mangų medžius. Buvusioje portugalų kolonijoje Indijos Goa regione yra kelios senovinės katalikų bažnyčios, kuriose per Kalėdas lankosi tiek vietiniai gyventojai, tiek turistai.
Hindi ir urdu kalbomis linksmų Kalėdų linkima taip: „Bade Din ki Mubarak“. O sanskrito kalba, kurią kalbininkai laiko artima mūsų lietuvių kalbai, palinkėjimas ne itin pažįstamas mūsų ausiai: „Krismasasya shubhkaamnaa“. Užtat Kalėdų Senelis vadinamas labai aiškiai: „Christmas baba“.
