Nepriklausomai nuo to, ar Rusija pradės didelio masto puolimą prieš Ukrainą, Baltarusijos teritorija palaipsniui taps vis didesnės karinės grėsmės šaltiniu visoms šalies vakarinėms kaimynėms, ne tik Ukrainai.

Tarptautinei bendruomenei visą dėmesį sutelkus į įtemptą Maskvos ir Vašingtono dialogą dėl konflikto Ukrainoje, padėtis Baltarusijoje prastėja. Nuo masinių protestų Baltarusijoje pradžios 2020 m. rugpjūtį šalies vadovo Aliaksandro Lukašenkos valdžia iš esmės laikosi ant dviejų ramsčių. Pirmasis – saugumo pajėgų ir vietos nomenklatūros parama; antrasis – Kremliaus palaikymas. Tačiau rusų palaikymas, kaip sūris pelėkautuose, turi savo kainą. Mainais už finansinę ir politinę pagalbą A. Lukašenka palaipsniui verčiamas stumti Baltarusiją į vis didesnę priklausomybę nuo rytinės kaimynės.

Reaguodamas į politinę krizę, A. Lukašenka su Maskva pasirašė simbolinių integracijos sutarčių paketą, pripažino Krymą Rusijos teritorija, sustabdė Baltarusijos narystę Rytų partnerystėje ir dalį Baltarusijos eksporto srautų nukreipė per Rusijos uostus. Siekdamas įtikti Rusijai, jis padarė beveik viską, ko vengė daugelį metų.

Tačiau mėgstamiausias A. Lukašenkos triukas santykiuose su Kremliumi yra antivakarietiška retorika ir glaudesnis karinis bendradarbiavimas su Rusija. Reaguodamas į didėjančią įtampą tarp Rusijos ir Vakarų, jis siekia pademonstruoti savo lojalumą Vladimirui Putinui, grasindamas Baltarusijoje dislokuoti Rusijos branduolinius ginklus, žadėdamas prireikus stoti į kovą prieš Ukrainą ir sutikdamas kartu su Rusija rengti bendras karines pratybas. Tokia retorika negali smarkiai pabloginti jo santykių su Vakarais, turint omenyje, kad jie praktiškai yra nutrūkę. Kremlius, žinoma, džiaugiasi tai girdėdamas. Ir, skirtingai nei struktūrinė ekonominė ir politinė Baltarusijos ir Rusijos integracija, tokia retorika A. Lukašenkai nedaug tekainuoja. Rusijos tankams karinių pratybų metu pasivažinėjus po Baltarusijos žemę, Maskva tikriausiai iš Minsko gaus nemažą sąskaitą už šias paslaugas.

Rusijai didesnių pajėgų dislokavimas Baltarusijoje manevrams yra patogus būdas didinti spaudimą Ukrainai. Nors pratybos planuojamos vasario 10–20 dienomis, į Baltarusiją jau atvyksta kariai iš Rusijos Rytų karinės apygardos. Rusija šiuos karius dislokavo ne tik prie sienos su Ukraina, bet ir kituose Baltarusijos rajonuose, nutolusiuose nuo tų vietų, kur planuojamos pratybos. Rusijos pajėgos į Baltarusiją atsigabeno beprecedentį kiekį karinės technikos. Tačiau lieka neaišku, ar Rusijos prezidentas V. Putinas ketina vėl įsiveržti į Ukrainą. Tikėtina, kad apie jo planus nežino ir A. Lukašenka.

Toks Rusijos karių dislokavimas apsunkina Kijevo gynybinį pasirengimą, nes verčia Ukrainos kariuomenę ruoštis galimam įsiveržimui ir iš Baltarusijos, plečiant gynybinių pajėgų išdėstymą. Net ir riboto karo atveju gynybinių pajėgų išsklaidymas visoje Ukrainoje apsunkintų ir atimtų daug laiko Kijevui, priverstam reaguoti į Rusijos invaziją, kuri įvyktų V. Putino pasirinktoje vietoje, jo pasirinktu laiku. Jeigu Rusija pradėtų visapusį karą prieš Ukrainą ir užimtų visą šalį, šios pajėgos neleistų Ukrainos pilietinio pasipriešinimo judėjimui nutiesti tiekimo linijų per Baltarusiją į Lenkiją.

Tačiau siekdamas patenkinti vieną iš Maskvos reikalavimų, A. Lukašenka neseniai pasiūlė naują konstituciją. Tam tikri šio pasiūlymo aspektai sufleruoja, kad jis nenori, jog Baltarusija būtų tiesiogiai įtraukta į Rusijos karą su Ukraina. Nors A. Lukašenka planuoja panaikinti Konstitucijoje įtvirtintą sąlygą dėl Baltarusijos įsipareigojimo laikytis neutralumo ir draudimą šalies teritorijoje dislokuoti branduolinius ginklus, jis tuo pačiu nori įtraukti nuostatą, kad „karinė agresija iš Baltarusijos Respublikos teritorijos prieš kitas valstybes yra negalima“. Jis siekia surengti referendumą dėl šių konstitucijos pataisų – o tiksliau – vasario 27 d. surengti tautos valią imituojantį spektaklį. A. Lukašenka yra sakęs, kad prasidėjus karui, referendumas būtų atidėtas. Atsižvelgiant į tai, panašu, kad jis nėra pernelyg entuziastingas dėl naujos konstitucijos ir karinė situacija regione gali jam tapti dingstimi atidėti referendumą.

Galima tikėtis, kad Maskva ir pasibaigus dabartinei krizei išlaikys tam tikrą karinį kontingentą Baltarusijoje. Rusijos kariuomenė įkūrė keturias oro bazes, vieną žemė-oras raketų bazę ir apie 30 saugyklų, kurios konflikto atveju galėtų priimti pastiprinimą. Iki 2020 m. rugpjūčio Baltarusija griežtai ribojo Rusijos galimybes naudotis šiomis bazėmis – jos buvo skirtos tik planuotiems manevrams. Tačiau viskas pasikeitė A. Lukašenkai praradus legitimumą ir siekiant užsitikrinti Rusijos pagalbą – tai suteikė Maskvai galimybę praktiškai pagal poreikius naudotis šiomis bazėmis.

Formaliai šiuo metu Baltarusijoje nėra reikšmingesnio Rusijos karinių pajėgų kontingento. Tačiau Maskva gali siekti ten dislokuoti nuolatinį rotacinį karinį kontingentą – tai būtų būdas agresyviau atspindėti nuolatinę NATO pajėgų rotaciją Rytų Europoje pagal Priešakinių pajėgų dislokavimo formulę. Su tuo susiję nuolatiniai kariniai judėjimai sukeltų tam tikrą nerimą Vakaruose. Siekdama paskatinti NATO atsisakyti Priešakinių pajėgų dislokavimo, Maskva gali imtis provokuojančių veiksmų ir perspėjimų, kad Rusija dislokuos savo kariuomenę Baltarusijoje, jei NATO neišves savo pajėgų iš Rytų Europos. Toks pasiūlymas būtų ypač grėsmingas NATO valstybėms Rytų Europoje, kurios su nerimu stebi spartų Rusijos karinių pajėgų telkimą aplink Ukrainą, suvokdamos, kad tik JAV ir kitų sąjungininkų parama gali apsaugoti jas nuo tokios grėsmės.

Nepriklausomai nuo to, ar Rusija pradės didelio masto puolimą prieš Ukrainą, Baltarusijos teritorija palaipsniui taps vis didesnės karinės grėsmės šaltiniu visoms šalies vakarinėms kaimynėms, ne tik Ukrainai. Siekdamas įtikti Kremliui, Lukašenka rizikuoja savo šalies nepriklausomybe.

Europiečiai turėtų būti atsargūs ir nuolat stebėti šią plataus masto saugumo ir politinės tvarkos rytuose eroziją, net jei Rusija nepradės dar vieno didelio puolimo prieš Ukrainą. Nors Vakarai turi stipresnius svertus išsaugoti Ukrainos nepriklausomybę, jie neturėtų susitaikyti ir su Baltarusijos statuso pokyčiais. Net ir turėdami ribotas galimybes, Vakarai turėtų priešintis Rusijos vykdomai laipsniškai Baltarusijos absorbcijai.