Kaip dažnai nutylėjimai, nepateisinti lūkesčiai ir negebėjimas ramiai išsiaiškinti nutolina šeimos narius. Kartais gyvenimo pagreitis taip įsisuka, kad nebelieka laiko įprasčiausiems ir svarbiausiems dalykams – kasdieniams pokalbiams šeimoje. Galbūt tai taip dažnai siekiamos materialinės gerovės kaina? O galbūt priežastys gilesnės ir jos glūdi mumyse? Taigi, kaip išmokti klausyti vienam kito?
Ar žinojote, kad dauguma skyrybų įvyksta ne dėl išdavystės, ne dėl trečio asmens, kaip sakoma. O trečias asmuo, jei atsiranda, tai paprastai daug vėliau – kaip santykių griūties pasekmė. Pirmasis įspėjimo signalas suskamba tada, kai žmonės dėl skirtingų priežasčių užsisklendžia savyje. O tai nutinka beveik visada ir visiems. Sutuoktiniai visa galva pasineria į darbus, siekia pradėti gyventi geriau, išsimokėti paskolas, įsigyti naują automobilį ir t. t. Tačiau galiausiai nuo visko taip pavargstama, kad grįžus namo net kalbėtis vienam su kitu nesinori. Kaip nenustoti kalbėtis? Kaip nepavargti pirma duoti, o tik paskui – reikalauti, gauti?
Kas trukdo kalbėtis?
Iš pirmo žvilgsnio tai – keistas klausimas. Kas gi galėtų mums, verbalioms būtybėms, trukdyti realizuoti natūralius gebėjimus? Juk santykių pradžioje kalbų niekada netrūksta, ir išorinės aplinkybės dialogo melodijų neapsunkina. Tačiau anksčiau ar vėliau įvairios erzinančios smulkmenos, įskaitant buitines, pradeda trukdyti tinkamai skambėti šeimos orkestrui.
Kiekvienas turime skirtingų problemų: vienas godus, kitas piktas, trečias nusivylęs ir gyvena liūdesyje. Tačiau visiems būdingas bendras vardiklis – egocentriškumas arba savanaudiškumas. Pakalbėkime apie keletą puikybės formų, kurios labai dažnai veda prie šeimyninių konfliktų ir nutolimo.
Siekis forsuoti įvykius. Kai sutuoktiniai vienas iš kito tikisi visko ir iškart. Kalbame ne tik apie materialinę gerovę, bet ir apie tokius dalykus kaip žinios, patirtis, meilė. Skubėti tikrai neverta, geriau apsišarvuoti kantrybe ir būti pasiruošusiems dirbti dėl santykių.
Du šeimą nusprendę kurti žmonės negali turėti vienodų gebėjimų ir dorybių. Vadinasi, teks ne kartą ir ne du vienas kitam padėti ir vienas kitą pakęsti. Galime pasitelkti metaforą: jeigu vienas bėga greičiau, kitas turi vytis, tačiau bėgantis greitai bus neteisus, jei bėgs vien dėl savęs. Pirmaujančiam teks lėtinti tempą ir tempti paskui save atsiliekantį. Savirealizacija – gerai, tai nuostabu, tačiau daug didesnė ir vertesnė yra laimė, kad nusileisdamas ir aukodamasis gyveni kitu ir dėl kito. Šeimoje iš tiesų labai svarbu vienam kitą palaikyti, būti bendrumoje.
Tėvų kišimasis į vaikų šeiminį gyvenimą. Neretai pasitaiko, kad tėvai (dažniau – vienišos mamos) negali paleisti savo vaiko. Jiems sunku susitaikyti, kad jų vaikas priklauso nebe jiems, o naujai šeimai. Paprastai tai būna susiję su tuo, kad jie patys savo šeimoje nepatyrė bendrystės ir santykiuose jautėsi vieniši. Dar sunkiau vaikams, kai tėvai kišasi į jų šeimos gyvenimą – juk tėvus reikia gerbti, tai ir jų nuomonės paisyti? Gerbti ir išklausyti tikrai reikia, tačiau sprendimą priimti – su savo sutuoktiniu.
Bandymai vienam kitą perauklėti. Deja, tačiau bandymai vienam kitą perauklėti prie gero nenuveda. Į sutuoktinio trūkumus reikėtų žvelgti kaip į „vaistus“ nuo savo paties egoizmo. Ištverti, pakelti, padėti išbūti kito trūkumus – tik taip keliausime vienas kito supratimo link. Būtent kantrybė yra jūsų priešnuodis sutuoktinio trūkumams, ir priešingai – sutuoktinio trūkumai yra priešnuodis jūsų egoizmui. Sunkumai įveikiami tik dėl ištvermės ir kantrybės.
Trūkumų sąrašą galima tęsti papildant jį tokiomis nuodėmėmis kaip tinginystė, smerkimas, melas, pavydas ir taip toliau, tačiau mūsų puikybė ar savanaudiškumas vis viena išlieka didžiausia kliūtimi dialogui šeimoje. Iki tam tikro meto visą savo laiką skiriame tik sau, tačiau dažnai ateina laikas, kai būti vien sau ir dėl savęs nebepakanka. Ruošiantis santuokai, svarbu suvokti, kad susituokus daug kas tampa bendra ir kartais teks save užmiršti, aukotis, kantriai dirbti dėl santykių ir dėl to, koks sutuoktinis norite būti, nes nuo to priklauso ne tik jūsų antrosios pusės, bet ir jūsų paties laimė.
Tam, kad girdėtumėte vienas kitą, visų pirma stenkitės klausytis savo sutuoktinio. Jei jums kažkas svarbu – kalbėkite, nelaikykite to savaime suprantamu dalyku. Neišpildyti lūkesčiai ir nutylėjimai žlugdo gražiausius santykius. Atraskite laiko kalbėtis – tik taip galite išvengti problemų ir mokytis jas įveikti.
