Su architektūra susiduriame nuolat, bet dažnai pro pastatus praeiname apie juos nesusimąstydami. Tačiau statiniai ne tik tenkina praktinius mūsų poreikius. Architektūra turi didelę įtaką žmogaus emocinei būsenai ir iš dalies nepastebimai, bet stipriai veikia nuotaiką, elgseną, lemia tam tikrus pasirinkimus ir prisideda prie pasaulėžiūros formavimosi. Psichologė-psichoterapeutė Irma Skruibienė ir architektė Edita Riaubienė pasakoja, kaip pastatai formuoja jų aplinkoje esantį žmogų.
Nuobodulį keliantys pastatai gali tapti rizikingo elgesio priežastimi
Pastatų ir konkrečių erdvių poveikis žmogaus būsenai nėra akivaizdus: jie retai mums sukelia stiprias emocijas ir daugiausiai veikia pasąmoniniame lygmenyje. Vis tik tam tikroje aplinkoje praleidžiant daug laiko, jos poveikis gali būti pajaučiamas tiesiogiai. Psichologė-psichoterapeutė, knygos „Namų psichologija“ bendraautorė Irma Skruibienė išryškina kanadiečio aplinkos psichologo, neurologijos mokslų profesoriaus Colino Ellardo atliktą tyrimą apie aplinkos mums keliamą nuobodulį.
Tyrimo objektais tapo du pastatai: pirmasis – labai ilgas, tiesios, monotoniškos struktūros stiklinis pastatas be jokių architektūrinių puošybos elementų. Kitas – dinamiškas, daug smulkių erdvių turintis, gyvybingas pastatas. Tyrime dalyvavusių ir prie skirtingų pastatų apsilankiusių žmonių reakcijos gerokai skyrėsi: pirmuoju atveju žmonės buvo nekantrūs, neramūs, pasimetę ir troško kuo greičiau eiti kitur. Prie antrojo pastato buvę žmonės jautėsi priešingai – jie buvo atsipalaidavę, nusiteikę bendrauti ir tyrinėti aplinką.
„Šis tyrimas atskleidė, kad stimuliacine prasme tušti pastatai mums kelia nuobodulį. Gali kilti klausimas – na ir kas? Pasirodo, dažnai pasikartojantis ar pastovus nuobodulys lemia streso hormono kortizolio išsiskyrimą ir kelia nervingumą. Taigi, kai su monotoniška aplinka yra susiduriama nuolat, ilgainiui žmogus gali tapti nervingesnis, atšiauresnis, impulsyvesnis ir pasižymėti rizikingesniu elgesiu“, – pasakoja I. Skruibienė.
Anot psichoterapeutės, įvairovės stokojantys pastatai žmonių netraukia ir todėl, kad jie atrodo nesvetingi ir nežadantys naujų potyrių. Tai susiję su evoliucija ir žmogaus prigimtimi tyrinėti ir smalsauti, todėl gyvybinga, dinamiška aplinka labiau stimuliuoja, skatina veikti, o joje yra jaučiamasi smagiau, pozityviau, patiriama daugiau džiaugsmo. Tačiau jei stimuliacijos yra per daug arba ji pernelyg intensyvi, gali pasireikšti ir negatyvios emocijos. Pasak aplinkos psichologų, geriausią emocinę būklę gali užtikrinti subalansuota architektūra, pasižyminti tam tikru simetriškumu ir atsikartojančiomis, turtingomis formomis ir motyvais, kurie trauktų akį.
Pastato fasadas – žmogaus veido analogija
Pastatų vertinimas ir tam tikrų simbolių interpretavimas nemažai priklauso nuo žmogaus individualių ir kultūrinių patirčių, o štai statinio formos yra gana universalus aspektas, panašiai veikiantis skirtingus žmones. Psichoterapeutė I. Skruibienė pabrėžia, kad formų poveikis yra susijęs su antropomorfiškumu – žmogaus išvaizdai būdingomis savybėmis.
„Mes labai lengvai ir intuityviai pastatuose atpažįstame formas, kurios primena žmogaus veidą. Veido bruožus geriausiai imituoja lenktos formos, ovalios detalės. Tokiomis formomis pasižymintys pastatai nuo pat vaikystės mums yra priimtinesni ir veikia pozityviau, nes smegenyse esama daugiau nervinių ląstelių, apdorojančių informaciją, susijusią su lenktomis formomis“, – sako ji.
Tuo tarpu aštrūs kampai, griežtos, kampuotos formos gali kelti baimę ir nerimą. Tokios emocijos mus apima, nes griežtos formos mums nesąmoningai asocijuojasi su pavojingais, aštriais objektais – dantimis, nagais, ragais, kurie kelia grėsmę ir pavojų gyvybei.
Priklausomai nuo pastate dominuojančių lenktų arba aštrių formų jie mums gali atrodyti pikti arba linksmi. Įvairios pastato fasado detalės gali priminti konkrečias veido dalis: langai ir durys – akis ir burną, o architektūros elementų išsidėstymas ir pastato formos – įvairias mimikas ir fizionomijas. Toks statinio įvertinimas – labai nesąmoningas veiksmas, galintis paveikti ir mūsų pačių nuotaikas.
„Tai susiję su veidrodiniais neuronais: tyrimais įrodyta, kad kai mes matome kito žmogaus, tarkim, piktą išraišką, smegenyse yra sužadinami lygiai tie patys centrai, kurie veikia, kai pykstame mes patys. Taigi architektūra, siunčianti kažkokį emocinį signalą, mus išties veikia – vien pastato formos yra susijusios su mūsų patiriamu džiaugsmu arba liūdesiu“, – teigia Irma Skruibienė.
Pastatus galime vertinti ne vien tik emocijomis, bet ir ženklais – įvairias architektūros elementų reikšmes tiria bei su žmogumi susieja ir semiotikos mokslas. Anot architektės docentės Editos Riaubienės, simboliai susiformuoja per amžius, veikiami įvairių tradicijų, kultūrų ir yra veikiau susitarimo reikalas, nekintantis priklausomai nuo mūsų emocijų ir galintis atverti dar platesnį pastatų suvokimo lauką. Norint simbolius tinkamai interpretuoti, pirmiausiai reikia juos pažinti ir suprasti jų reikšmes.
„Pastato veidas – tai namo fasadas, o burnos analogija yra durys. Apskritai, durys yra vienas pagrindinių pastato elementų ir labai reikšmingas simbolis. Tai – tam tikras portalas: jos simbolizuoja ryšį tarp šio ir kito pasaulio, taip pat nurodo fizinę komunikaciją, galimybę pereiti iš vienos erdvės į kitą ir kažką su savimi pernešti. Čia ir pastebima esminė sąsaja su burna – juk būtent per ją vyksta keitimasis informacija ir kitomis gėrybėmis“, – aiškina knygos „Durys architektūroje“ autorė.
Tuo tarpu akies analogija yra langas: jis simbolizuoja vizualinę komunikaciją, galimybę patekti šviesai ir matyti tai, kas vyksta kitur. Vis dėlto, svarbiausiu simboliu architektūroje docentė įvardija stogą. Tai – svarbiausias namo archetipinis elementas.
„Jei stebėtume, kaip maži vaikai piešia namus, tai pamatytume, kad net jei jie gyvena daugiabučiuose namuose, vis vien piešia trikampį stogą, vieną langą, duris, kaminą. Taip susiklostę, nes archetipiškai stogas yra viso namo įvaizdis – pagrindinė namo apsauga. Stogo reikšmė siekia gilią senovę: pirminiuose būstuose stogas, kaip denginys, apimdavo visą pastato struktūrą“, – pabrėžia E. Riaubienė.
Architektūros generuojamos emocijos: kultūrinės ir individualios patirtys
Tai, kaip mus veikia pastatai ir kaip mes patys juos vertiname, nemažai nulemia ir su juo susijęs istorinis bei kultūrinis kontekstas. Tiek I. Skruibienė, tiek E. Riaubienė sutinka, kad pastatą apgaubęs informacinis laukas ir žinios apie tai, kokią žinutę norėjo užkoduoti jį suprojektavęs architektas, kokiomis sąlygomis jis buvo pastatytas ir kas jame vyko, labai sustiprina galimą jo poveikį žmonėms: „Kultūrinė atmintis, kuri ateina iš kartos į kartą ir įvairiais simboliais perduodama mums patiems to nesuvokiant, architektūrą apipina papildomomis svarbiomis prasmėmis“, – sako psichoterapeutė I. Skruibienė.
Nepaisant mus visus panašiai veikiančios kultūrinės atminties, daug įtakos vertinant pastatus, ypač tuos, kuriuose praleidžiame daugiausiai laiko, suteikia asmeninės patirtys ir suvokimai. I. Skruibienė pabrėžia, kad didžiausią įtaką mums daro ankstyvosios patirtys ir erdvės, kuriose praleidžiame vaikystę.
„Ankstyvąją erdvę daugiausiai nuspalvina emocinės patirtys, o labiausiai – susijusios su vaiko ir jį globojančių asmenų santykiais. Jeigu toje erdvėje vaikas jautėsi saugus ir mylimas, tada galimai kažkas, kas susiję su tomis erdvėmis – spalvos, formos, gal net konkretūs baldai ar jų išdėstymas – bus nuspalvinta pozityviomis emocijomis, jaukumu, saugumu, o jau suaugęs vaikas norės kažką panašaus susikurti ir savo namuose. Kita vertus, jei namų aplinka vaikystėje buvo nesaugi, susijusi su nepriežiūra, meilės ir dėmesio stoka, tai suaugus kuriant savas erdves, gali kilti daugiau iššūkių. Tuomet verta pasitelkti per kultūrinę patirtį atkeliaujančius simbolius, kurie siejasi su saugiu buvimu namuose. Baltų mitologijoje trys pamatiniai simboliniai atskaitos taškai, turėję didelę reikšmę savo vietos, namų suvokimui, yra kalnas, medis ir ugnis“, – pasakoja knygos „Namų psichologija“ bendraautorė.
Architektūra – informacijos talpykla
Architektūra ne tik patenkina mūsų pragmatinius poreikius, bet kartu geba veikti emocijas ir modeliuoti elgseną. Joje taip pat yra stengiamasi užkoduoti universaliąsias – grožio, pastovumo, harmonijos, stabilumo – vertybes. E. Riaubienė tikina, kad tokiu būdu architektūra tampa tam tikra žinių apie pasaulį forma ir informacijos šaltiniu – tekstu, kuriame informacija užkoduota ne rašmenimis, o formomis, kompozicijomis, medžiagomis, pastatų mastais ir kitais simboliais. Docentė priduria, kad norint, jog visuomenė sugebėtų perskaityti architektūrinius tekstus, reikia ją šviesti ir pažindinti su architektūros semantika.
