Kada baigsis pandemija? Kai tiek mėnesių teko praleisti namuose, kai visame pasaulyje užfiksuota daugiau nei 40 mln. užsikrėtimo COVID-19 atvejų ir daugiau nei milijonas mirčių nuo šios infekcijos, natūraliai kyla klausimas, kiek visa tai dar tęsis, rašo „Science Alert“.
Nuo pat pandemijos pradžios epidemiologai ir visuomenės sveikatos specialistai naudojasi matematiniais modeliais, bandydami prognozuoti ateitį ir pažaboti koronaviruso plitimą.
Tačiau infekcinių ligų modeliavimas yra keblus dalykas. Epidemiologai įspėja, kad „modeliai nėra stiklo rutuliai“, ir net naudojant pažangiausius metodus, kaip antai prognozių apjungimą ar mašininį mokymąsi, ne visada pavyksta nuspėti, kada baigsis pandemija ar kiek žmonių mirs.
Kokią pandemijos stadiją esame pasiekę šiuo metu
Pandemijos pradžioje daugelis tikėjomės, kad koronavirusas tiesiog išnyks. Kai kurie teigė, kad pandemija baigsis savaime, prasidėjus vasaros karščiams. Kiti aiškino, kad suveiks bandos imunitetas, kai tik COVID-19 persirgs pakankamas skaičius žmonių. Tačiau nei viena, nei kita neįvyko.
Paaiškėjo, kad geriausiai veikia visuomenės sveikatos priežiūros institucijų pastangos suvaldyti ir sušvelninti pandemiją, pradedant griežtu testavimu ir kontaktų paieška ir baigiant socialiniu bei fiziniu atstumu ir apsauginių veido kaukių dėvėjimu.
Visgi, atsižvelgiant į tai, kad virusas išplito praktiškai visame pasaulyje, vien šios priemonės negali sustabdyti pandemijos. Dabar visų akys krypsta į iki šiol neregėtu greičiu kuriamas vakcinas.
Vis dėlto ekspertai įspėja, kad net ir sėkmingai vakcinavus ir veiksmingai gydant, COVID-19 gali niekada neišnykti. Net jei pandemija bus suvaldyta vienoje pasaulio dalyje, ji greičiausiai tęsis kitose planetos vietose.
Jei COVID-19 ir nebebus tiesioginė pandemijos lygio grėsmė, koronavirusas greičiausiai taps endeminis – tai reiškia, kad jis ir toliau lėtai plis. Ir vėliau bus fiksuojami mažesni koronaviruso protrūkiai, panašiai kaip sezoninio gripo.
Pandemijų istorijoje gausu tokių nieko gera nežadančių pavyzdžių.
Atsiradusios naujos ligos retai kada savaime išnyksta
Nesvarbu, ar tai bakterinės, virusinės ar parazitinės ligos, praktiškai visų jų sukėlėjai, pasireiškę per pastaruosius kelis tūkstančius metų, vis dar yra su mumis, nes praktiškai neįmanoma jų visiškai išnaikinti.
Vienintelė liga, kurią pavyko išnaikinti skiepijant, yra raupai. Septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) vykdytos masinio skiepijimo kampanijos buvo sėkmingos, todėl 1980 m. buvo paskelbta, kad raupai yra pirmoji ir kol kas vienintelė sėkmingai išnaikinta žmonių liga.
Taigi, galima daryti išvadą, kad tokios sėkmės istorijos yra išimtis. Paprastai ligos atsiranda ir niekur nebedingsta.
Paimkime, pavyzdžiui, kad ir maliarijos patogenus. Parazitų platinama liga yra beveik tokia pat sena kaip ir žmonija, tačiau ir šiandien vis dar kelia nemažai problemų – 2018 m. visame pasaulyje buvo užfiksuota apie 228 mln. užsikrėtimo maliarija atvejų, iš kurių 405 tūkst. baigėsi mirtimi.
Nuo 1955 m. vykdytos pasaulinės maliarijos naikinimo programos, kurių metu naudotas DDT ir chlorokvinas, iš dalies buvo sėkmingos, tačiau ši liga vis dar yra endeminė daugelyje Pietų pusrutulio šalių.
Panašiai ir tokios ligos kaip tuberkuliozė ar tymai mus vargina jau ne vieną tūkstantmetį. Nepaisant visų pastangų, kol kas nepanašu, kad artimiausiu metu jas pavyktų išnaikinti.
Prie šios puokštės pridėkime dar palyginti neseniai atsiradusius patogenus, tokius kaip ŽIV ar ebolos virusas, kartu su gripu ir koronavirusais, įskaitant SARS, MERS ir COVID-19 sukeliantį SARS-CoV-2, ir turėsime bendrą epidemiologinį vaizdą.
Visuotinės ligų naštos tyrimai rodo, kad mirtingumas nuo infekcinių ligų – daugiausia besivystančiose šalyse – sudaro beveik trečdalį visų mirčių pasaulyje.
Šiandien, pasaulinių kelionių oro transportu, klimato kaitos ir ekologinių kataklizmų amžiuje, gyvename nuolatiniame naujų infekcinių ligų pavojuje, tuo pačiu metu bandydami kovoti ir su daug senesnėmis ligomis, kurios ir toliau tarpsta tarp mūsų.
Įtrauktos į patogenų, veikiančių žmonių visuomenę, sąrašą, dauguma infekcinių ligų jame lieka ilgam.
Anksčiau pandemijas kėlęs maras vis dar primena apie save
Toliau gyvuoja ir žmonių gyvybes pasiglemžia net ir tos infekcijos, nuo kurių buvo išrastos veiksmingos vakcinos ar taikomas sėkmingas gydymas. Turbūt nėra kitos ligos, kurios pavyzdžiu būtų galima geriau iliustruoti šį argumentą, nei maras – daugiausiai gyvybių nusinešusi infekcija žmonijos istorijoje. Net ir šiandien jos pavadinimas neretam asocijuojasi su siaubu.
Marą sukelia Yersinia pestis bakterija. Per pastaruosius 5 tūkst. metų įvyko begalė vietinių maro protrūkių ir mažiausiai trys dokumentuose užfiksuotos pandemijos, pražudžiusios šimtus milijonų žmonių. Geriausiai žinoma iš visų pandemijų yra 14 a. viduryje siautusi Juodoji mirtis.
Ir vis dėlto Juodoji mirtis toli gražu nebuvo vienetinis atvejis. Bent šešis šimtus metų maras grįždavo kas dešimtmetį ar net dažniau, kaskart užklupdamas dar nespėjusias atsigauti visuomenes ir pasiglemždamas vis daugiau gyvybių.
Dar iki 19 a. Sanitarinės revoliucijos kiekvienas maro protrūkis palaipsniui nuslūgdavo per keletą mėnesių, o kartais net metų, dėl temperatūros ar drėgmės pokyčių, nelikus šeimininkų, vektorių ar pakankamo infekcijai imlių asmenų skaičiaus.
Kai kurios visuomenės gana greitai atsigaudavo, praūžus Juodajai mirčiai, o kitos taip niekada ir nebeatsistodavo ant kojų. Pavyzdžiui, viduramžių Egiptas taip iki galo ir neatsigavo po užsitęsusios pandemijos, kuri ypač nuniokojo šalies žemės ūkį.
Nepavyko sustabdyti bendrų populiacijos mažėjimo tendencijų, todėl palaipsniui nusilpusį Mameliukų sultonatą per mažiau nei du šimtmečius nukariavo Osmanų imperija.
Ta pati valstybes griaunanti maro bakterija gyvena tarp mūsų ir šiandien, vis primindama apie patogenų ilgaamžiškumą ir atsparumą.
Tikimės, kad COVID-19 negyvuos tūkstantmečiais. Tačiau kol nėra veiksmingos vakcinos, o ir kurį laiką po to, nė vienas negalime jaustis saugus.
Šiuo atveju lemiamą vaidmenį vaidina politika – vos vakcinavimo programos susilpnėja, infekcijos mus užgriūna visa jėga. Pažiūrėkite, kas nutiko su tymais ir poliomielitu, kurių protrūkiai fiksuojami, vos tik daugiau žmonių atsisako skiepytis.
Atsižvelgdama į tokius istorinius ir dabarties precedentus, žmonija tegali tikėtis, kad COVID-19 sukeliantis koronavirusas bus nesunkiai susekamas ir sunaikinamas patogenas.
Nors pandemijų istorija mus moko tikėtis blogiausio.
